blank
Pernai Raimondo Bernoto ūkis rajone pripažintas pažangiausiu tarp besiverčiančių ekologine žemdirbyste. V. Bičiūnaitės nuotr.

Pirmieji seniūnijoje perėjo prie ekologinio ūkininkavimo

Ūkininkauti pradėjo 1991 m. Iš pradžių susigrąžino 15 ha žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, dar 15 ha atiteko iš žmonos Jolitos močiutės. Pirmasis traktoriukas tebuvo Raimondo senelio Jono Sirvydžio perleistas T-25. „Ėjom sunkiai, iš lėto“, – prisimena Raimondas. Tuomet nekilo minčių turėti didelius dirbamos žemės plotus, taigi tokios technikos užteko. Einant dešimtmečiams, technika darėsi našesnė, bet ūkis kaip buvo mišrus, taip ir liko, – jame telpa augalininkystė ir pienininkystė.

Ekologinis ūkininkavimas šeimą sudomino todėl, kad patys pradėjo atkreipti dėmesį į sveiką maistą ir gyvenamąją aplinką, – tokį argumentą pateikia Raimondas. Jis pasakoja: „Ekologinis ūkininkavimas man įdomi, patinkanti sritis, dėl to jos ėmiausi gana seniai – nuo 2003 metų. Iš tų, kurie perėjo prie ekologijos, buvome vieni pirmųjų rajone ir patys pirmieji Kamajų seniūnijoje. Pradžia buvo sunki, nes produkcijos supirkimo kainos neaukštos, strigo atsiskaitymai, įstojus į Europos Sąjungą, keitėsi reikalavimai žemės ūkiui. Iš pradžių ekologiškai ūkininkaujančius vadindavo piktžolių augintojais ir sakydavo, kad mes tręšiame naktimis. Betgi technologinių vėžių mūsų laukuose nebūdavo! Toks tada tebuvo aplinkinių suvokimas.“

Visos augintinės šaukiamos vardais

Bernotai patys užsiaugino karvių bandą. Ji mišri – žalmargės, žalosios, juodmargės. Fermoje šiuo metu pririštos laikomos 45 melžiamos karvės, tačiau mėšlo kvapas juntamas tik vos vos, mat šeimininkai naudoja vienos lietuviško kapitalo įmonės aplinkai draugišką produktą, kuris „suriša“ azotą, todėl kvapo beveik nėra.

 Visos augintinės vadinamos vardais. Jie įvairūs: Žara, Liepa, Šalna, Saulė, Barbė, Dovana, Gilė, Šaškė, Žirnė ir t. t. Jomis rūpinasi Jolita, tad ir vardus žino tik jinai, o Raimondas kukliai tyli. „Vasarą, kai melžiame aikštelėje, pašauktos vardu pačios ateina. Pervedant pakanka sušvilpti – ir eina iš paskos. Jos atpažįsta balsus ir įtariai reaguoja į svetimus, – pasakoja Jolita. Ji pastebėjo, jog jų ūkyje karvės ilgiau gyvena nei chemizuotuose ūkiuose.

Svarbu kokybė, o ne kiekybė

Kalbantis su ūkininkais, visada įdomu pasmalsauti, kiek hektarų užima jų turimi plotai. Tačiau Raimondas akcentus sudėlioja savaip. Palyginti su pradžia, dabar Bernotų valdos išsiplėtusios, bet, pasak pašnekovo, reikia žiūrėti ne kiek išplėtei, o koks tas ūkis: „Esmė slypi ne dydyje, o tame, ką ir kaip darai. Gali laikyti 500 karvių ir puikiai tvarkytis, o gali laikyti 3 ir įkūnyti tai, kas prasčiausia, kaip nereikia daryti.“

Dėl to patirties semiasi užsienyje – Austrijoje, Vokietijoje, Suomijoje, kur mums naujos technologijos jau senokai propaguojamos.

Be naujovių pienininkystė greitai pasibaigtų

Raimondas aprodo fermą. Tai rekonstruota buvusi kolūkinė kiaulidė. Dalis pastato pritaikyta technikai remontuoti. Bernotai linkę laikytis šeimos ūkio linijos ir svarsto, kaip dėlios ateitį. Anot Raimondo, yra du keliai: arba trauktis iš pienininkystės ir likti tik augalininkais, arba smarkiai modernizuoti ūkį. „Jei netobulėsim, tai pagal dabartinius reikalavimus matosi, kad kelias baigėsi, liko gal 2–3 metai. Nes tvarte nebegalėsim laikyti daugiau kaip 50 rišamų galvijų. Taigi, jei tavo sąlygos žiemą to neleidžia, ūkis liks nesertifikuotas. Todėl per artimiausius keletą metų turim apsispręsti, ar investuosim į technologijas“, – paaiškina Raimondas.

Modernizavimas: arba renovuoji seną, arba statai naują

Technologijas reikėtų įgyvendinti vienu atsikvėpimu, bemaž per keletą mėnesių, kol gyvuliai ganysis pievose. Tektų statyti naują kompleksą: tvartą, srutų rezervuarą, įsigyti laistymo įrangą ir pan. Jeigu šiuos įrenginius statytų visiškai naujoje vietoje, tai statybos galėtų tęstis gerokai ilgiau, tačiau Raimondas tokios galimybės nesvarsto – jei statys, tai tik dabartinės fermos vietoje. Tam turi geležinį argumentą – ši vieta patogiausia, be to, neketina plėstis: „Nenoriu mega ūkio, noriu šeimos ūkio.“

Norint pastatyti per keletą mėnesių, išlaidų dalimis neįmanoma skaidyti, nes rudenį tvartas be srutų rezervuaro nefunkcionuos, rezervuaras neveiks be laistymo įrangos ir t. t. Taigi didžiulės lėšos reikalingos iškart.

Einant modernizavimo keliu, vėlgi būtų galima rinktis vieną galimybę iš dviejų: renovuoti turimus  pastatus arba pirkti jau sukurtą technologiją (parengtą pastatų projektą). „Renovuojant tektų daug ką pakeisti, dėl to įmanoma pripinti klaidų ir po to vargti“, – sako šeimininkas, vedžiodamas po fermą.

Perkant technologiją, investicijos kainuotų 700–900 tūkst. eurų. Pagal parengtą projektą pastatus statytų tuo užsiimanti įmonė. Tokiame tvarte nebeapsietų be šėrimo, melžimo, mėšlo šalinimo robotų, tačiau be žmogaus jie nefunkcionuotų. „Be paramos būtų kosmosas. Tai didelė suma. Reikia numatyti, kaip grąžinsime. O numatyti sunku, nes niekas šiandien nepasako, kokia pieno kaina bus po metų ar dešimties. Mokslininkų paskaičiuota, jog pieno ūkis gali atsipirkti per 10–13 metų. Kai nežinai, kiek gausi pajamų, eini va bank“, – realybę atskleidžia pašnekovas.

Samdo

O kol kas keliaujama į priekį taip, kaip yra: naudojamos organinės trąšos, taikoma sėjomaina. Kai ūkis buvo mažesnis, karves melždavo patys, o dabar rytas prasideda nuo kavos puodelio, mat ūkyje dirba keletas nuolatinių samdomų darbuotojų. Pasak Jolitos, jie sąžiningi, patikimi. Raimondas papildo: „Jie reikiamu metu būna ten, kur reikia, o į fermą, esančią už puskilometrio nuo namų, nuvažiuojame kasdien – pažiūrėti gyvulių, pašarų.“

Konstruoja komposto vartytuvą

Ūkio savininkas nevengia pats pasikrapštyti su technika ir įgyvendinti sumanymus, nes, kai mažiau turėjo technikos, daug ką pasidarydavo pats. Dabar konstruoja prie traktoriaus šono kabinamą komposto vartytuvą. Jam pritaikė seną mėšlo kratytuvo veleną ir važiuoklę, reduktorių gavo iš mašinų gamyklos. Vartymo metu kompostas bus drėkinamas vandeniu.

Ekologiniame ūkyje tokio agregato prireiks, mat komposto medžiagų pakanka. Į kompostą suverčiamas šienas, šiaudai, nebetinkami pašarai. Raimondas juokauja, kad kaip starteris „užvedant“ puvimo procesą veikia mėšlas, kurio dedama labai nedaug (1 dalis mėšlo, 20 dalių kitų kompostui tinkamų medžiagų). „Pečius užsikuria“ per pusantro mėnesio. Komposto krūvos viduje temperatūra neturi viršyti 65 laipsnių karščio. Vartant į jį pakliūva deguonies, todėl puvimo procesas pagreitėja ir trunka nuo pusės metų iki aštuonių mėnesių. Visgi forsuoti negalima, nes tuomet į aplinką išsiskirtų CO2.

Raimondas žiūrinėjo, kiek rinkoje kainuoja panašus vartytuvas. Pasirodo, kaina prasideda nuo 10 tūkst. eurų. O galvoti apie vartytuvą privertė pastebėjimai: ant komposto krūvos pamatė sraiges ir suprato, kad tai joms labai tinkama aplinka. Pakapstė – užtiko sliekų, pilkųjų grybų.  Pasikonsultavęs suprato, kad tai sveiko komposto požymiai.

Pasak ūkininko, kompostas pranašesnis už mėšlą tuo, kad jį dirvožemis įsisavina greičiau, komposto užtenka mažesnio kiekio, nes jis koncentruotas. Žinoma, efektas nėra toks staigus, kokį įmanoma pasiekti su trąšomis, tačiau kur kas palankesnis aplinkai.

„Ūlyčioje“ – ne viena šimtametė

Bernotai gyvena Raimondo senelių sodyboje, kuriai apie 150 metų. Joje daug kas atnaujinta, tačiau tiek Raimondas, tiek Jolita linkę išsaugoti ir rinkti unikalias senienas: verpimo ratelį, senus staliaus įrankius, angliais kaitinamą virdulį ir pan.

Greta jų sodybos, toje pačioje „ūlyčioje“, jau naujaisiais laikais pavadintoje Raskilos gatve, stovi kita sodyba, įsigyta su žeme. Būdamas vaikas, Raimondas rytais atbėgdavo pas čia gyvenusią bobutę pavalgyti blynų. „Oi, kokie skanūs ten blynai – sakydavau parbėgęs namo, – prisimena vyras. – Už tai mano močiutė kaimynei nunešdavo kiaušinių, miltų.“ Toji sodyba liko nepaliesta didelių remontų, be pertvarkų išgyveno sovietmetį. Joje sustojęs laikas. Prakalbus apie ją, sužiba Jolitos akys. Pasirodo, ji dažnai užsuka į trobos vidų tiesiog pabūti. „Ten randu atgaivą“, – sako moteris.

Genai?

Gali būti, kad ūkininkavimas užprogramuotas Bernotų  genuose. „Mano senelis Jonas buvo pienininkas, tarp senų popierių radome dokumentą, liudijantį, kad po karo Kamajuose jis baigė pienininkų kursus“, – atskleidžia Raimondas.

Pats Raimondas jaunystėje mokėsi tekintoju, tačiau pagal specialybę nelabai suspėjo padirbėti, mat grįžus iš armijos, Lietuvoje keitėsi santvarkos. Pasukęs į žemės ūkį, susipažino su Jolita, vedė. Jolita – taip pat vietinė, šalia Bernotų vienkiemio gyveno jos tėvai. Ji mokėsi siuvėja, tačiau pagal profesiją dirbo tik porą metų. Vėliau gimė vaikai – dukra ir sūnus. Suaugęs sūnus šalimais tėvų taip pat įkūrė ekologinį  ūkį, o dukra pasirinko ne žemdirbišką profesiją, tačiau, pasak tėčio, irgi nebijo žemės. Taigi yra kam tęsti ūkininkavimo tradiciją.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Eko Rokiškis – mums ir vaikams“ – 12 000 EUR

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: