– Kokia Tavo veikla, kuo užsiimi?
– Gyvenu ir dirbu Vilniuje, užuolaidų dizaino studijoje. Bendrauju su klientais, padedu jiems atrasti ir sukurti tobulas užuolaidas, atlieku matavimo darbus, pakabinu. Kiek spėju, padedu mamos įmonėje ,,Paulina“ siuvimo, dekoravimo klausimais. Tačiau labiausiai dabar koncentruojuosi į savo mėgstamiausią sritį – siuvimą, drabužių kūrimą. Kiekvieną dieną keliuosi ir einu miegoti su šia mintimi ir tikiuosi greitu metu išvystyti drabužių dizaino verslą. Sudėjus visus smulkius mano darbus, diena tampa labai įvairi. Pradedu nuo bendravimo su klientais užuolaidų projektų klausimais, tuomet imuosi siuvimo ar drabužių dizaino, važiuoju ieškoti audinių ir furnitūros, gilinuosi į reklamos ir socialinių tinklų ypatumus. Jaučiu didelį norą tobulėti, domėtis įvairiais dalykais, todėl stengiuosi žiūrėti kuo daugiau įvairių seminarų, klausytis pokalbių ne tik apie madą ir ekologiją, bet ir apskritai apie bendrus mus supančius dalykus.
– Kaip susidomėjai ekologija? Kaip manai, ar pakankamai žmonių Lietuvoje ar pasaulyje domisi šia tema? Kodėl mums tai yra svarbu?
– Mano profesija yra susijusi su drabužių kūrimu ir mada. Ekologija, tvarumu susidomėjau įstojusi studijuoti mados dizaino Vilniaus dizaino kolegijoje. Mus ypač skatino domėtis tvarumo tendencijomis ir pritaikyti tai savo projektuose. Labai gerai pamenu, kad didžiausias lūžis įvyko tada, kai į kolegiją skaityti paskaitos atvyko ,,Commune DIY“ kūrėjai. Jų produkcija iš sulūžusių riedlenčių. Nors perdirbti produktai buvo vyriški, pvz., automobilio vairas, pavarų svirties antgalis ar raktų pakabukas, bet man paliko didžiulį įspūdį. Jie spalvotai gražūs ir tobulai išdirbti, bet labiausiai įstrigo pati idėja, jog sulūžusi ir šiukšlyne atsidūrusi kokybiškos medienos lenta gali tapti visiškai nauju originaliu kūriniu. Vieną dieną nuėjau į jų dirbtuves ir pasiūliau kartu sukurti „dizainerišką“ projektą. Taip gimė mano mini rankinė iš perdirbtų riedlenčių lentų. Ji buvo skirta kolegijos projektui. Nuo tada į kiekvieną projektą įtraukiu detalių, susijusių su tvarumu.
Vis labiau kalbama ekologijos tema. Klimato kaitos padariniai tampa nebevaldomi, ir tai mes visi juntame. Tvaresni sprendimo būdai tampa mados prioritetu, kadangi mados pramonė yra viena taršiausių. Tačiau labai svarbu ne tik pramonėje ieškoti tvaresnių sprendimo būdų, bet ir kiekvienam iš mūsų bent mažais žingsneliais prisidėti prie taršos mažinimo, pagalvoti apie vartojamų daiktų ir produktų kiekius, nenuvertinti rūšiavimo galimybių ir rinktis tvaresnes alternatyvas savo kasdienybėje.
– Ką turėtų keisti drabužių ir aksesuarų gamintojai, kad labiau prisidėtų prie švarios ateities?
– Ekologinės pasaulio problemos turėtų pristabdyti kiekvieną ir priversti pagalvoti apie atsakingą gamybą bei suvartojamus kiekius, siūlyti tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Aš pati esu kūrėja ir jaučiu didelę atsakomybę kurdama kažką naujo, apgalvoju visas detales – nuo audinio pasirinkimo iki gamybos proceso bei pakavimo priemonių.
Manau, pirmiausia kūrėjams reikėtų atsakingai rinktis audinius, tai turėtų būti natūralūs, ekologiškai užauginti pluoštai arba perdirbtų medžiagų audiniai, kuo natūralesni dažymo būdai. Svarbu, kad įmonės, gaminančios audinius, furnitūrą, siūlus, naudotų kuo daugiau atsinaujinančios energijos, atsakingai vykdytų valymo darbus, stengtųsi įtraukti kuo daugiau perdirbimo ir antrinio panaudojimo principų.
– Kokie buvo Tavo pirmieji darbai?
– Siuvėjos amato išmokau iš mamos, todėl visiems sakau, jog užaugau siuvykloje. Po pamokų laukdama būrelių, ten leisdavau laiką, todėl net nebepamenu savo pirmųjų darbų. Turbūt tai buvo drabužiai lėlėms, paskui bandžiau visko po truputį – suknelės, sijonai, palaidinės sau. Kokybės supratimą auginausi nuo mažens, mamos siuvykloje gimdavo įvairūs individualūs užsakymai, kuriems reikėdavo ypatingo kruopštumo. Turbūt mane labiausiai žavėjo tai, kad matuotis atėjusioms moterims ar vyrams buvo stengiamasi tobulai priguldyti kiekvieną siūlę. O jeigu sau siūdama patingėdavau išrinkti prie audinio tobulai tinkantį siūlą, gaudavau barti.
Išvažiavusi studijuoti pajutau dar griežtesnių kokybės reikalavimų. Ten visko mokė iš pagrindų, kiekvienai siūlei buvo skiriamas ypatingas dėmesys, o kur dar dizaino dalykai – eskizų piešimas, projektų kūrimas, techninių piešinių ruošimas ir fotosesijos. Reikėdavo gerokai pasistengti, kad išpildytumėme dėstytojų lūkesčius, o dėstytojai buvo griežti – kiekvienas profesionalas, savo srities žinovas. Taip kartu su manimi augo noras kurti kokybiškus gaminius, o galiausiai ir kurti tvariai.
– Sukūrei prekės ženklą „Appsensa“. Kokia jo kryptis ir misija?
– Mano kaip kūrėjos kelias prasidėjo nuo užsakymo pagaminti peteliškę Naujųjų proga. Tada buvau dešimtokė. Sukūriau ,,Kamilės varlytės“ feisbuko puslapį ir pradėjau siūti įvairaus dizaino peteliškes. Bandžiau kurti drabužius, bet vis pristigdavo pasitikėjimo, jaučiausi nepasiruošusi. Pradėjusi studijas panorau tobulinti mano siuvamas peteliškes. Sukūriau naują pavadinimą ,,Appensa“, pradėjau siekti kuo aukštesnės kokybės – pasigaminau etiketes, atradau tobulą siuvimo strategiją, sukūriau pakuotės dizainą, darydavau pačias geriausias, kokias tik sugebu, darbų nuotraukas. Besigilindama į stilių, tvarumą, supratau, jog man svarbiau ne kiekybė, o kokybė. Nuo mokyklos laikų domėjausi kapsulinėmis drabužių spintomis, audinių kokybe. Savo spintoje pradėjusi taikyti principą „mažiau yra daugiau“ supratau, kad mano ženklas turėtų būti lėtos mados, kokybiškas, su apgalvotomis detalėmis. Kiekvienas žmogus gali užsisakyti mano kurtą gaminį individualiai parinkto dydžio ir spalvos. Šiuo metu viską darau pati, siūdama visą dėmesį atiduodu tik to kliento gaminiui. Nukerpu kiekvieną siūlą, nulyginu kiekvieną liniją. Medžiagos pirmiesiems gaminiams ieškojau labai ilgai, tiekėjas turėjo atitikti mano įsivaizduojamus tvarumo kriterijus. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti įmonę, kuri audiniams gaminti naudoja saulės energiją, tausoja vandenį, audžia pluoštą iš augalų, užaugintų be pesticidų, ir pan. Mano laisvalaikio kostiumai yra itin minkšti ir švelnūs, nes sukurti iš organinės medvilnės.
Labai tikiuosi, kad ateityje mano darbo pobūdis liks panašus, kad nepasimesiu savo idėjose ir plėtosiu lėtos mados principą. Ateities kolekcijoms ieškau perdirbtų medžiagų, norėčiau, kad mano kuriami gaminiai taptų žiedinės ekonomikos dalimi (gamyba, panaudojimas, perdirbimas). Deja, kol kas nėra lengva rasti tokių medžiagų, tačiau tikiu, jog ateityje liks vis mažiau audinių, pagamintų iš naujų žaliavų, įsigalės perdirbimo ir ekologiško auginimo principais. Norėčiau, kad „Appensa“ ženklas turėtų tvarios, tačiau kartu ir stilingos, elegantiškai patogios mados įvaizdį.
– Prieš keletą metų pristatei drabužių kolekcija MICRO MACRO. Kas tai? Kaip kilo idėja?
– MICRO MACRO yra mano studijų baigiamojo darbo kolekcija. Ji sudaryta iš 5 modelių (3 moteriškų ir 2 vyriškų). Tai yra socialinis projektas, edukuojantis visuomenę, pranešantis apie vartotojiškumo grėsmę ir pavojus pasaulinei ekosistemai. Kolekcijos gamybos idėja – perdirbimas (angl. recycling) ir nulinių atliekų (angl. zero waste) principas. Pagrindinis audinys – skaidri dieninė užuolaida, pagaminta iš poliesterio, ji tarsi vienkartinė plastiko pakuotė. Drabužiai dvigubo sluoksnio, tarp sluoksnių pagal nulinių atliekų principą iš likusių siuvimo metu medžiagų pagamintas kamšalas. Naudojami sukarpyti medžiagų gabaliukai bei užuolaidos pluoštas, kuris siuvant itin spūra. Antro sluoksnio drabužiams pasirinktas linas, tai alternatyva sintetinei medžiagai. Lino drabužiai – tarsi pamušalas sintetinės medžiagos drabužiams. Skaidrios medžiagos sukuria plastiko iliuziją, šviesios spalvos ,,praneša“ apie išsivalymą ir sąmoningą vartojimą, o žalia samanų spalva simbolizuoja pagarbą gamtai.
2020 m. rugsėjį buvau pakviesta šią kolekciją pristatyti visai Lietuvai ant „Sustainable Fashion Week Vilnius“ podiumo. Po renginio dar ilgai negalėjau atsigauti – nepaprasta patirtis, daug gerų emocijų. Tai įkvepia drąsesniais žingsniais žengti tvarios mados link.
– Panašu, kad ekologija ir švaresnė ateitis užima didelę dalį Tavo gyvenimo. Kaip dar prisidedi prie geresnės pasaulio ateities?
– Labai domiuosi ekologija. Socialiniuose tinkluose seku įvairias naujienas apie taršos problemas, apie rūšiavimo ypatumus, stabteliu ties mados straipsniais, aprašančiais perdirbtų medžiagų idėjas, ir labai palaikau tuos, kurie visokiais būdais siekia tai vystyti.
Namuose rūšiuoju plastiką, popierių, stiklą, atskirai kaupiu baterijas, lemputes, nebegaliojančius vaistus, kasmet atsirenku pavargusius, sulūžusius daiktus, elektros prietaisus ir išvežu į stambiųjų atliekų aikšteles. Maisto į darbą nešuosi daugkartinėse dėžutėse, kavą kelionėse geriu iš savo daugkartinio puodelio.
Dar atsakingiau rūšiuoju dirbdama: pasilieku audinių likučius, kuriuos naudosiu įvairiems projektams, o visai nebetinkamus tvarkingai išmetu į tekstilės atliekų konteinerį. Ieškau tvaraus pakavimo būdo. Pirmenybę teikiu natūraliems, ekologiškai augintiems pluoštams ir tvariai gaminamiems ar perdirbtiems audiniams. Atsakingai perku, apgalvoju, ar man tikrai to daikto, drabužio ar aksesuaro reikia. Turbūt skamba labai sudėtingai, bet mane „veža“ žinojimas, kad atsakingai sutvarkau ir išmetu daiktą, tikiu, jog taip prisidedu prie jo kelionės naujo gyvenimo link.
Projektą iš dalies remia:
„Eko Rokiškis – mums ir vaikams“ – 12 000 EUR
