Šiuolaikinis pasaulis, pasak Gintaro, yra išderintas modernių technologijų, nenatūralaus maisto, prikimšto chemijos, žmonių noro rungtyniauti, pinigų troškimo ir ieškojimo priežasties juos išleisti. „Kaip galime važiuoti automobiliu, jeigu jo ratai išbalansuoti? Važiuoti gal ir pavyks, bet tai nebus taip sklandu, kai ratai suderinti. Pasaulis dabar būtent toks ir yra – išbalansuotas. Mūsų, baltų, tikslas toks ir yra – išsaugoti pasaulį“, – aiškino juodupietis. O saugoti pasaulį, anot Gintaro, reikia pirmiausia per maistą – jį turime valgyti kuo mažiau apdirbtą, tikrą, gyvą. Savaime aišku – ir neteršti gamtos, žemės, nes ji mums kaip mama, bei ją sutvarkyti, kad nebūtų užteršta šiukšlėmis.
Tikro, gyvo maisto Gintaro šeima stengiasi pasigaminti pati: iš be trąšų užaugintų javų gamina maždaug 12 rūšių miltus, kruopas, dribsnius… Tvarkingai lentynose susverti po 1 kg rikiuojasi popieriniai maišeliai su speltos kviečių, „razavais“ (mažai apdirbtų grūdų), miežių rugių, paprastųjų kviečių miltais, belukščių avižų dribsniais, manų kruopomis. Pakuotei nenaudojamos jokios plastikinės detalės. Paruošta lentyna ir arbatžolėms iš gamtos – įvairioms švariai pievose užaugintoms vaistažolėms. Gamtos dovanoms lentynas bei staliuką išdrožė tautodailininkas Robertas Žaliukas. Kepa Gintaro šeima ir tikrą naminę duoną. Sau, bičiuliams. Pasak Gintaro, pasityčiojimas iš duonos yra tie duonos gaminiai parduotuvėse, kurie pavadinti „Močiutės“, „Bočių“, nes jie nieko bendro su senovėje kepta duona neturi. Gintaras sako, kad jų ūkio gaminiai kol kas yra tik pradžia, bandymas, stebėjimas, kiek tai reikalinga žmonėms, kas iš to gausis.
Gintaro šeima dirba nedaug, tik 8 ha, žemės, augina avis škudes. Tai seniausia baltiškųjų avių veislė. Jos kilusios iš Rytų Prūsijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių. Atsirado maždaug prieš 4 000 metų. Iš visų avių veislių ši yra mažiausiai pakitusi ir išlaikiusi savo gryną genetinę liniją grynakraujų avių veislių pasaulyje. Šias avis ūkininkų šeima laiko mėsai, vilnai. „Gamtos“ (sveiko maisto parduotuvės) „Facebooko“ puslapyje skelbiama apie parduodamus šio ekologiško ūkio miltus ir kruopas. Vienas iš atsiliepimų: „Pamiršau parduotuvės miltų skonį, nes miltus perku tik iš „Gamtos“. Tikrai puiki produkcija.“
Kalbėjome su Gintaru ir apie šio pasaulio tuštybę, beprasmiškumą, apie baltų dievybes, atrastus ypatingus akmenis, žadamą pastatyti deivės Medeinos skulptūrą (autorius Gintaras Varnas), svajones suburti bendraminčius ir kartu švęsti šventes, apie norimą surengti stovyklą vaikams. Gurkšnodami juodųjų serbentų lapų arbatą, pabandėme baltų principus aptarti konkrečiau.
– Kada pradėjote domėtis baltų kultūra ir kas Jus paskatino į tai atkreipti dėmesį?
– Tai, kad turime gyventi sveikiau, kad reikia keisti mąstymą, supratau, kai nuo vėžio mirė močiutė, o po to – ir mama, dirbusi medicinos seserimi. Mąstymo pasikeitimai įvyko daugiau nei prieš 10 metų. Galvojau, kaip turėčiau gyventi, kad tai nepasikartotų. Sveikas žmogus – tai kūrėjas. Žiūrėdamas, ką dedi į skrandį, tu gerbi ne tik save, bet ir savo vaikus, anūkus. Nuo sveikatos perėjau prie kultūros.
– Kokių būtent baltiškų tradicijų laikotės?
– Anksčiau mus vadino sarmatais (pvz., yra lietuviškas žodis besarmatis, o sarmatas – priešingybė), dabar – baltais. Vadovaujuosi pirmiausia sąžine. Kažkada knygyne pamačiau knygą pavadinimu „Nėra didesnės blogybės kaip aklas įstatymų vykdymas“, tad manau, kad pirmiausia turime vadovautis sąžine, o ne įstatymais. Egzistuoja kitoks, baltiškas, pasisveikinimas, kai duodama ranka ir prisiglaudžiama iš širdies į širdį. Baltai laidojami aprengti baltais rūbais. Balta – šviesos, gėrio spalva. Dėvime natūralaus pluošto rūbus, kiek tai yra įmanoma. Švenčiame Jorę (pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje – aut. past.), minime lygiadienius, kartais važiuojame pasaugoti Amžinosios ugnies prie Šatrijos kalno. Ugnis baltams – šventa. Ji – ryšys, tarpininkas tarp mūsų ir protėvių, šviesos, gėrio simbolis. Dar yra švenčiama Baltų vienybės diena, kurią Rokiškio krašto žmonės pažymi ant Moškėnų piliakalnio, bet aš vis pritrūkstu laiko dalyvauti. Prisidedu prie miškų tvarkymo, šiukšlių rinkimo.
– Ar priklausote kokiai oficialiai baltiškai bendruomenei?
– Nepriklausau. Vis pritrūkstu laiko suburti bendraminčius, jų ieškoti. Vis tik būtų smagu tokią bendruomenę turėti.
– Ar baltų kultūra = pagoniškas tikėjimas?
– Negaliu atsakyti. Apie tai negalvoju, tiesiog gyvenu pagal savo įsitikinimus.
– Aš švenčiate Kalėdas?
– Vaikai nenoriai seka mūsų pėdomis, jie negali gyventi be savo mobiliųjų telefonų, ekranų, kompiuterių, o mes su jais nekariaujame ir Kalėdas švenčiame dėl vaikų. Juk jie nori po Kalėdų eglute rasti dovanų… Su Raminta turime vyresnįjį 16-metį sūnų ir 13-mečius dvynukus… Kalėdos mūsų šeimoje tikriausiai tokios, kaip ir visų kitų žmonių. Juk yra visuomenė, mokykla.
– Ką galvojate apie Kalėdų metu propaguojamą pirkimo karštligę, šios šventės pavertimą komercija?
– Manau, kad tai yra pajuoka iš švenčių.
– Ar baltiškų tradicijų laikymasis netrukdo lankytis katalikų bažnyčioje?
– Bažnyčia – Dievo namai. Nėra tokio dalyko kaip „mano teisybė“ ar „tavo teisybė“, nes tiesa yra viena. Dievas yra vienas ne tik katalikams, bet ir pas baltams. Pas mus yra vienas Dievas kūrėjas ir jo pagalbininkai – dievaičiai bei deivės, kaip pas katalikus – šventieji. Tik kartais, manau, kai kurios katalikiškos apeigos neturi prasmės. Netiesa, kad pagonys melsdavosi akmeniui ar ąžuolui. Jie melsdavosi prie jų.
– Tikriausiai visi šeimoje turite pasisiuvę tradicinius baltiškus rūbus?
– Taip, turime, tik retai dėvime.
– Ar yra buvę Juodupėje renginių, susijusių su baltiškąja kultūra?
– Taip, 2019 metais, vasarą, tikslios datos nepasakysiu (neskaičiuoju laiko ir į laikrodį žiūriu tik tada, kai su kuo nors esu susitaręs, turiu nustatytu laiku atvykti), prie bibliotekos vyko baltų dievybių paveikslų paroda. Ramunė Černiauskienė ir Robertas Žaliukas paveikslus nutapė pagal Romualdo Petrausko skulptūras. Paroda surengta tam, kad supažindintume juodupiečius su baltų kultūra, paskatintume mylėti, gerbti žemę, nešiukšlinti. Susirinko apie 30 parodos svečių.
– Kokių vertingų baltiškųjų simbolių turite namuose?
– Kieme laikau Remeikių alkakalnyje rastus akmenis su ypatingais ženklais. Yra akmuo su žalčio ir upės ženklu, yra vadinamasis kauko akmuo su kauko ženklu. Kaukas – derliaus davėjas, gali būti pavaizduotas kaip gemalas. Turime baltiškus rūbus, Dievo kūrėjo skulptūrėles – jis ir rimtas, ir nuliūdęs, susimąstęs dėl mūsų dabartinio pasaulio. Šių skulptūrėlių autorius – Gintaras Varnas. Saugau paveikslą, kuriame pavaizduotas baltas raitelis ant balto žirgo, šiek tiek panašus į Vytį. Baltos spalvos pergalė prieš raudoną – gėrio ir šviesos pergalė prieš blogį (godumą, kerštingumą, pavydą, bailumą). Šis paveikslas buvo eksponuotas parodoje 2019 metais. Turiu du senovinius kirvukus, kuriuos gavau dovanų. Senovės baltai juos užkasdavo kaip auką Perkūnui.
P. S. Atsisveikinome su Gintaru, klausydamiesi Gedimino Žilio dainos „Su Dievais, laiminguo“. G. Žilys – muzikantas, grupės „Skylė“ narys, vienas grupės „Atalyja“ lyderių, lietuvių liaudies dainų ir senosios lietuvių kultūros puoselėtojas. Jo dainų albume „Dievaitavimai“ surinktos vien tik apeiginės, sakralinės, senąja Lietuva dvelkiančios giesmės, skirtos žmogaus gimimui, iniciacijai, vestuvėms, mirčiai, pirmajam metų jaunam mėnuliui – Dievo Kumeliukui, Saulei, Laimai, Giltinei pagarbinti… Atsisveikindami sakėme: „Iki pasimatymo.“ Mat Gintaras dar žada bent ką nors nuveikti dėl pasaulio darnos ir sveikatos.
Projektą iš dalies remia:
