blank

Ekologiškas požiūris: svarbiausia kokybė ir darna su gamta

– Pagrindinis „Levandų Vanagynės“ akcentas – levandos. Kaip jas prižiūrite?

– Levandas auginame ekologiškai – neturime nei laiko imtis tręšimo, nei sąlygų augalų laistyti trąšomis. Mums svarbiausias ne krūmo dydis, o jo kokybė, mes iš levandų gaminame produkciją, todėl ir nesinori naudotis chemikalais. Nesinorėtų tokioje gamtos oazėje, pušų apsupty, dar kažką tręšti.

– Ar dėl ekologiško auginimo nenukenčia kokybė?

– Mūsų levandos auga smėlyne, trąšos, žinoma, padėtų krūmeliams užaugti didesniems, gal jie būtų gražesni, bet mums išvaizda nėra prioritetas. Pagrindinis dalykas, dėl ko netręšiame, tas, kad kai levanda auga skurdžiai, ji būna aštri ir sukaupia kur kas daugiau eterio. Pats vertingiausias ir brangiausias levandų eterinis aliejus yra laukinių, Prancūzijos kalnuose ir labai skurdžiomis sąlygomis augančių levandų. Taigi be chemikalų levandų krūmai neatrodo taip gražiai, kaip galėtų, bet tai neturi įtakos levandų kvapui.

– Ką dar gaminate iš ekologiškai užaugintų levandų?

– Nukulti levandų žiedeliai, be kotelių ir be lapelių, suberiami į orui sklaidų natūralų drobinį maišelį. Juos patartina atsinaujinti kasmet, bet, kiek žinau, ir po 4 metus vis dar kvepia. Taip pat gaminame hidrolatus – gėlių vandenį, kuris išgaunamas alembiku distiliavimo būdu.

– Kaip atsiskleidžia levandų kvapas?

– Labiausiai atsiskleidžia, kai būna liečiamas, glostomas augalas. Taip pat ir levandų žiedų drobiniuose maišeliuose kvapas labiausiai pasklinda pagniaužius. Dažniausiai žmonės stebisi tuo, nes mažai kas žino, kad ant delnų gali likti toks aštrus kvapas palietus augalą. Karštomis dienomis taip padarius, rankos lieka net sakingos ir lipšnios, koks stiprus kvapas.

blank
Glostomų levandų kvapas atsiskleidžia geriausiai. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kruopščiai išravite žoles, ar paliekate bioįvairovę?

– Priešais namo terasą turime nepjaunamą plotą – ten labai nelygi žemė, todėl ir galimybės pjauti nėra. Bet dabar, net jei ir turėtume tokią galimybę, to nedarytume – toje vietoje auga laukiniai čiobreliai, kitos vaistažolės, todėl ta pievelė dabar yra tapusi augalų, žiogų ir drugelių pievele, prie kurios užsimerkus ir garsas, ir kvapas nuostabus.

blank
Augalų, žiogų ir drugelių pieva. Asmeninio archyvo nuotr.

Kieme auga miško žemuogės – ir prie daržinės, ir po bijūnais, ir prie rūsio, o paėjus kiek giliau į miškelį, jų dar daugiau. Kaip smagu, kai visai panosėj auga toks gėris.

blank
Ant rūsio augančios žemuogės. Asmeninio archyvo nuotr.

Natūralistinis požiūris tampa vis populiaresnis. Pavyzdys – Vilniaus savivaldybė, nešienaujanti pievų. Taip ir mes – nesistengiame, kad po kiekvienu medeliu būtų išravėta kiekviena piktžolė. Net ir jos netrukdo. Mes nešienaujame ir šalimais esančio griovio.

Sutariame ir su miško gyvūnais – žiemą stirnos nugraužė levandas, voverės tvartelį nugriovė, apie ką bus atskira istorija, jos visuomet pirmos išriešutauja prie pirties augantį riešutą, bet mes neįžvelgiame nieko blogo, dalinamės su gyvūnais.

– Liepos 16-ąją „Levandų Vanagynėje“ vyks atvirų durų diena. Ką veiksite?

– Vyks pažintinės edukacijos, pasakojimai apie levandų auginimą, hidrolatų ir eterinių aliejų išgavimas alembiko principu. Renginys nemokamas, bet norintieji galės paaukoti Rokiškio rajono beglobiams gyvūnams. Lauksime visų.

 

blank
M. Lasinskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Ekologiška žolininkystė: „Sugebant mylėti gamtą ir žmogų galima būti žolininku“

 – Kuo, Jūsų nuomone, žolininkystė ir ekologija yra susijusios?

– Kilo tokia mintis, kad žolininkystė su ekologija siejasi dėl to, kad tas, kuris nuolat renka vaistažoles, pamilsta gamtą, priima kiekvieną augalą kaip gyvą organizmą, mato ryšį tarp žmogaus, augalo, gyvūno. Nes ir tas pats lapus graužiantis vabaliukas labai su viskuo susijęs. Žemė maitintoja, lietus, laistantis augalus, gaivinantis oras, suteikianti energijos ir šviesos saulė – visą ryšį matant ir pačiam norisi į viską žiūrėti ekologiškiau. Juk numesta ar kitų rasta šiukšlė sugrįžta į tą gamtos gyvybės ciklą ir gali pakenkti žmonių sveikatai. Todėl žolininkas nešiukšlina, o kitų paliktas šiukšles surenka.

Ne veltui sugalvojau tris taisykles, padedančias jausti ryšį su gamta: pirma – nusiteikimas ir pasiruošimas bei gera nuotaika, svarbu galvoti ne tik apie save, bet ir kitą, kam reikia vaistažolių pagalbos, antra – dėkingumas už visas tas gamtos gėrybes, todėl įsivaizduokit, jei žolininkas prisirenka kilogramą vaistažolių ir dar kilogramą šiukšlių surenka, tai ir yra dėkingumas, trečia taisyklė susijusi su augalų rinkimu nenualinant gamtos, t. y. kuo mažiau sau pasiimti ir kuo daugiau gamtai palikti.

Labai norėčiau, kad kiekvienas žolininkas prijaustų ekologijai, bet turbūt taip nėra. Ypač jeigu žmogus turi tikslą užsidirbti pinigų, tai tas vaistažoles renka dideliais kiekiais, kartais net su šaknimis rauna, kartais ir šiukšlelę palieka užuot surinkęs. Tikiu, kad dauguma, pamilusių gamta, prijaučia ekologijai.

– Kaip rinkti žoleles ir išsaugoti bioįvairovę?

– Jas rinkti skirtingose vietose, po mažai, dažniau vartojamas žoleles verta auginti savame kieme ir taip prisidėti prie gamtos tausojimo.

Nesunaudotų žolelių išmesti nereikia – jas geriausia atnaujinti kas metus, bet jei liko kitiems metams, nusiminti nereikia, nes lapai ir žiedai galioja 1–2 metus, jeigu laikote stikliniuose induose ir ne saulėje ar ten, kur daug drėgmės. Šaknys, sėklos tinkamos vartoti 3–5 metus. Nors tai labai individualu, įprastai šeimai pakanka 5 kg džiovintos žaliavos atsargų – gauromečio, čiobrelių, ramunėlių, mėtų, melisų. Pertekliumi galima pasidalinti su giminaičiais ir draugais, kurie tų augalų nepažįsta, tai ir yra tvarumas, kai pats turi ir duodi neturinčiam.

– Ko moko gamta?

– Gamta mus moko dalintis, nes ji neskaičiuoja, kiek ir ko prisirinkai, ir skolos lapelių neišrašo – todėl atėjus į gamtą reikia jausti dėkingumą. Gamta džiaugiasi, kai žmonės nori būti sveikesni ir laimingesni, tai ir mes taip elkimės – mokykimės meilės gamtai ir meilės žmogui. Sugebant šiuos du dalykus galima būti žolininku.

– Ar žolelės, užaugintos žmonių sodeliuose, gali būti ekologiškos?

– Tai priklauso nuo to, kur tas sodas yra – ar vidury miškų ir laukų, kur artimiausiu spinduliu nėra transporto, gamyklų ar kitų taršos šaltinių. Jeigu žmogus nenaudoja jokių cheminių trąšų, greičiausiai žolelės iš tokio darželio bus ekologiškos, tačiau neoficialiai. Tačiau tam yra skirtos tarnybos, tokios kaip „Ekoagros“, kurios sertifikuoja, išduoda specialius leidimus ir tuomet žolelės bus oficialiai ekologiškos.

Kita vertus, jei sodas yra miesto ribose ar net miesto centre, žolelės nebus ekologiškos dėl šalimais važinėjančių automobilių, dirbančių gamyklų ir aplinkos užterštumo.

– Kaip atrodo ekologiškas žolelių paruošimas vartoti?

– Augalų džiovinimas pirmiausiai prasideda nuo tinkamo augalų surinkimo – tinkamai nuskintas augalas lengviau džiūna, todėl skinti žoleles reikėtų 11–13 valandomis, kai rasa nukritusi, o saulutė pakilusi aukštai. Tuomet vaistažoles reikėtų dėti į pintines, medines dėžutes, o ne į plastikinius maišus, uždengiant jas drobele, kad saulė nenukaitintų.

Jas parsinešus namo žolelės pavytinamos, pavyzdžiui, pakabinant malkinėse, kur gausu tarpų tarp lentų, kad vėjelis prapūstų.

Vėliau augalai džiovinami. Galima žoleles džiovinti surištas puokštelėmis po 3–5 augalus, svarbu, kad būtų šilta, 30–35 laipsniai šilumos, ir augalai negautų tiesioginių saulės spindulių, o patalpa būtų gerai vėdinama. Taip augalas gali išdžiūti per kelias dienas. Susmulkintos žolelės išdžiūsta greičiau, bet geriau naudingąsias medžiagas išlaiko surišant šluotelėmis.

Kaip senovėje, padžiaudavo žolelių šluoteles prie krosnies, pirtyje ar palėpėje ir nereikia jokios elektros ar kitų prietaisų. Pramoniniu būdu džiovinant didesniais kiekiais naudojami elektriniai prietaisai – šildytuvai ar specialios džiovyklės. Žinoma, dabar kai kurie moka ir saulės energiją panaudoti, taip džiovintos žolelės, manau, taip pat yra tvaru.

Daugiau patarimų apie žoleles galima rasti mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“, o patarimus, kaip gražiai sugyventi su gamta, knygoje – „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“.

VDU Žemės ūkio akademijoje yra studijų programa „Maisto kokybė ir sauga“. Čia alima įgyti daug žinių apie tvarumą, augalinį maistą – uogas, vaisius, akcentuojama ekologija, mokoma, kaip sugyventi su gamta ir jos nenualinti.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: