blank
Trumpa grandinė ir sunkiai pasiekiamas dubenėlis su vandeniu – kasdienybė. V. Bičiūnaitės nuotr.

Balandžio 24-oji Lietuvoje – Šuns diena. Ji švenčiama daugelyje pasaulio šalių, tačiau skirtingu laiku. Vienur siekiama atkreipti dėmesį į beglobius šunis, kitur – į aktyvų laisvalaikį ir sportą su keturkojais. Šios dienos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į augintinių svarbą žmogaus gyvenime, akcentuoti gerąsias jų savybes ir prigimtinę teisę būti su žmogumi. Lietuvos kinologų draugija net ragino gyvūnų šeimininkus tądien parodyti išskirtinį dėmesį savo keturkojams draugams ir vestis juos į darbą. Deja, yra ir kitokia keturkojų gyvenimo pusė.

Rūpinasi pastabūs žmonės

Vieniems šuo – svetimų neprisileidžiantis namų turto ar įmonės sargas, kitiems – pragyvenimo šaltinis, tretiems – žaisliukas, praskaidrinantis nuobodžias dienas. Vienišiams jis artimesnis ir ištikimesnis už artimuosius. Akliesiems – vedlys. Nusikaltėliams ar valstybės sienos pažeidėjams – tas, kurio bijoma, kurio neapgausi. Jis vadinamas artimiausiu žmogaus draugu, todėl į jo nepriežiūrą žmonės reaguoja jautriai. Į redakciją atėjusi rokiškėnė (pavardė redakcijai žinoma) papasakojo istoriją, prasidėjusią žiemą. Moteris gyvena daugiabutyje, Aukštaičių gatvėje. Pasak jos, dar žiemos pradžioje namo gyventojai pastebėjo gretimoje Respublikos gatvėje, šalia Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, privataus namo kieme besiblaškantį, prie trumpos grandinės pririštą šunį, kuris dažnai būna alkanas, mat šeimininkai girtauja. Stebėtojai netruko išsiaiškinti, kad kiek anksčiau jo šeimininkas gyveno Mikėno gatvėje, ten keturkojis laikytas voljere. Vyrui atsikėlus pas draugę į Respublikos gatvę, kartu atkeliavo ir šuo. Čia jam teko nepavydėtina dalia: būdos neturi, vietoje jos – siaura landa į malkinę, trumpa grandinė, šlapia išminta žemė po kojomis ir sunkiai pasiekiamas dubenėlis su vandeniu. Pasak rokiškėnės, jis naktimis lodavo, kaukdavo, permirkdavo lietuje, buvo nušalęs kojas. Šunimi suskato rūpintis minėto daugiabučio trečiosios laiptinės gyventojai: nešė maistą tiesiai į svetimą kiemą, kartais pabardavo šeimininką bei jo draugę, kodėl šie nesirūpina augintiniu, pagaliau ir jų kaimynus šnekino, kad pagelbėtų šuniui. Padėtis nesikeitė.

Gelbėjo gaisrininkai

Pašnekovės ir jos bendraminčių kantrybė baigėsi, kai šuns šeimininkas nesirodė namuose net aštuonias paras. Tuo metu trejų metų šuo į grandinę įsuko galbūt iš malkinės ištemptą storą audeklą. Smarkiai sutrumpėjusi grandinė nebeleido pasiekti net atnešto maisto, o moteriškė nedrįso prieiti arčiau, nes nežinojo jo charakterio, todėl į pagalbą pasikvietė šalia įsikūrusius ugniagesius gelbėtojus. Tolesni įvykiai galėtų sukelti ir šypseną, ir gailestį: Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyrai neliko abejingi ir, apsirengę specialius drabužius, pasiėmę gaisro gesinimo įrankius, trise atėjo gelbėti nelaimėlio. Sugebėjo išnarplioti grandinę, pastūmė vargetai dubenėlį su vandeniu. Deja, šeimininkas nesirodė.

Plačiau skaitykite antradienio  „Gimtajame…“

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Savininkė
Savininkė
2017 5 gegužės 16:07

Šis namas priklauso kelioms šeimoms, vidurinis butas – socialinis būstas, kuriame ir “karaliauja” “labai tvarkinga” moteriškė. Kitų butų privatininkai “labai džiaugiasi” tokia gyventoja, ir jos gyvenimo būdu, kad “sarmata” net į kiemą išeiti ar žolę vasarą nupjauti! Negi kiekvienam praeiviui pasakysi, kad ne mano šuo, kad ne aš čia taip gyvenu, kaip aprašo spauda! O šuniukas tikrai labai gražus…gaila jo… Bet yra kaip yra… asocialūs asmenys turi adaptuotis į visuomenę. Ir visai nesvarbu, normalūs žmonės turi turėti “auksinę” kantrybę ir stiprią nervų sistemą. Va taip…

Rekomenduojami video: