V. Bagdono archyvo nuotr.

Lapkričio 3-iąją, sekmadienį, rokiškėnų kaimynai svėdasiškiai organizuoja Vaižganto vardu pavadintos partizanų kuopos žūties 70-mečio minėjimą. Tikimasi, kad į Svėdasus ir Kunigiškius atvyks ir Rokiškio krašto žmonės, nes tarp žuvusių partizanų buvo ir rokiškėnų. Ne vienas Rokiškio krašto gyventojas lanko Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaimo kapinėse palaidotus savo artimuosius, tvarko jų kapus.

Tai atsitiko prieš septynias dešimtis metų Svėdasų krašte, Drobčiūnų miške. Čia 1949-ųjų lapkričio 2-osios dienos rytmetį, iš pasalų atsėlinę prie partizanų bunkerio čekistai, kareiviai ir „stribai“ norėjo ten buvusiius Laisvės kovotojus paimti gyvus. Tačiau sulaukė jų pasipriešinimo. Partizanai bandė išsiveržti iš mirties žiedo, bet  jėgos buvo nelygios. Žuvo, bet gyvi priešui nepasidavė septyni partizanai. Krito kovoje Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintos kuopos  vadas, Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės anūkas Albertas Nakutis- „Viesulas“ ( g. 1910 m.) iš Svėdasų vlsč. Malaišių kaimo, rinktinės vado  adjutantas Stasys Gimbutis-„Rūkas“ ( g. 1921 m.) iš Svėdasų vlsč. Narbūčių kaimo, rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Dilys-„Tarzanas“, kilęs iš Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Kulių Trako kaimo, „Viesulo“ būrio vadas Kazys Palskys-„Ąžuolas“, „Gintaras“ ( g. 1918 m. ) iš Svėdasų vlsč. Tadauskų  kaimo, S. Dariaus ir S. Girėno kuopos vadas Petras Černius- „Tigras“ ( g. 1921 m.), kilęs iš Rokiškio apskr. Kamajų vlsč. Nemajūnų kaimo, partizanai svėdasiškis Jonas Meškauskas- „Caras“ ( g. 1924 m.), Petras Miškinis-„Šarūnas“ (g. 1922 m.) iš Svėdasų vlsč. Miškinių kaimo.

Tiktai stebuklo dėka iš apsupties Drobčiūnų miške pavyko išsiveržti ir gyvam išlikti partizanui Juozui Kemekliui-„Rokui“ ( „Rimtučiui“, „Granitui“), kilusiam iš Rokiškio apskr. Jūžintų vlsč. Šarkių kaimo. Jis vėliau sukūrė kovos draugų atminimui skirtą eilėraštį „Broliams septyniems“.

„Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,

Tamsų šilą dengė ūkana  juoda.

Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,

Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė savo tylią raudą,

Sukniubo eglutė tyliai pakirsta.

Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,

Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,

Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.

Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,

Lūpos sušnabždėjo: „Sudiev jums, draugai“…

( Taip rašė vienintelis Drobčiūnų mūšyje išlikęs partizanas Juozas Kemeklis. Šį eilėraštį išsaugojo gyva paimta ir suimta enkavedistų Šimonių girios mūšyje 1949 m. pabaigoje partizanė Elena Valevičiūtė-Uoksienė- „Nida“, gyvenusi Svėdasų vlsč. Galvydžių kaime. Žūtbūtiniame mūšyje 1951 metais krito ir šis partizanas. Jis palaidotas gimtinėje – Jūžintuose…)

Visi septyni nukauti Drobčiūnų miške partizanai, kaip jau būdavo įprasta, pamesti ant grindinio Svėdasuose prie „stribynės“. Po kurio laiko išniekintų partizanų kūnai buvo išvežti iš miestelio į Bajorų kaimą, kur vietiniai gyventojai smėlyje iškastose duobėse laikydavo per žiemą bulves, daržoves. Taigi, tose duobėse paskubomis ir buvo užkasti Laisvės kovotojų kūnai…

Tuo tarpu partizanų artimieji vieną naktį kūnus iškasė ir palaidojo Kunigiškių kaimo kapinėse. Kad nekiltų kokių nors įtarimų, kapinėse nebuvo supilti atskiri septyni kapai, nebuvo pastatyti kryžiai, antkapiniai paminklai. Tiktai partizanų artimieji, toje vietoje sodindami gėles, degindami žvakeles, apie tuos kapus žinojo. Kiti net nenutuokė, kas amžinojo poilsio atgulė šiose nuošalaus kaimo kapinaitėse…

1991 metų lapkričio 16-ąją Kunigiškių kapinėse vyko didelės iškilmės. Čia buvo pašventinti septynių partizanų kapai, kuriuos papuošė gražūs vienodos spalvos granitiniai antkapiniai paminklai su išrašytomis Alberto Nakučio, Stasio Gimbučio, Kazio Palskio, Petro Černiaus, Petro Miškinio, Petro Dilio, Jono Meškausko pavardėmis. Šalia šių septynių paminklų atsirado dar ir aštuntas. Tai  partizanų vado Alberto Nakučio brolio Stasio Nakučio ( gim. 1922 m.) simbolinis kapas. Partizanas St. Nakutis su dar keliais bendražygiais buvo suimtas Šimonių girios slėptuvėje. Nuteistas 15 metų kalėjimo, jis mirė Norilsko lageryje. Ten ir buvo palaidotas, o Kunigiškių kapinėse jo atminimą mena tiktai granito antkapis…

Netoli partizanų kapų iškilo originalus paminklas Laisvės kovotojams – varpinę primenantis bokštas su skambančiu varpu viršuje. Tokį obeliską, kaip ir stelas ant partizanų kapų suprojektavo, visais darbais rūpinosi gerai žinomas šalyje architektas, tuo metu išėjęs į užtarnautą poilsį, palikęs darbą sostinėje, pradėjęs ūkininkauti gimtajame Vaitkūnų kaime, Bronius Kazlauskas. Buvęs partizanų rėmėjas, aktyvus sąjūdininkas, didelis krašto patriotas dabar jau šviesios atminties Br. Kazlaukas įdėjo daugybę pastangų, negailėjo jėgų, sveikatos, kad Kunigiškių kapinėse palaidotų partizanų atminimas būtų deramai pagerbtas. Na, o jo brolio ne mažesnio  patrioto mokslininko doc. dr. Gvido Kazlausko bei kitų veiklių kraštiečių dėka tuomet kapinėse įvyko įsimintinas renginys, kurio metu skambėjo kauniečio poeto ir aktoriaus Kęstučio Genio skaitomos eilės, Kauno tremtinių ir politinių kalinių choro atliekamos dainos,  prisiminimais dalijosi parttizanų artimieji, giminės, bendražygiai. Po partizanų amžinojo poilsio vietų šventinimo iškilmių tuomet visi susirinko į Vaitkūnų kultūros namus, kur dar ilgai tęsėsi prisiminimų vakaras, buvo atliekama literatūrinė-muzikinė kompozicija, skirta Drobčiūnų miške žuvusiems ir Kunigiškių kapinėse amžinąjį atilsį suradusiems septyniems Laisvės kovotojams…

Kraštietis mokslininkas doc., dr. Gvidas Kazlauskas, kaip ir 1991-aisiais, taip ir dabar parodė sveikintiną iniciatyvą suorganizuoti Svėdasų krašte  kovotojų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo iškilmes.

Vytautas BAGDONAS

eglutė1

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie