Simbolinį lino kelią lydėjo dainos ir gera nuotaika
Sunkų lino kelią ir su linininkyste susijusias tradicijas savo sodyboje stengiasi bent simboliškai atgaivinti Romualdas ir Irena Kaminskai, kasmet rudeniop surengdami edukacinę šventę „Lino mūka“. Šventė yra šventė, todėl tikrojo lino kelio vargo čia nepajusi, bet, kas norėjo, apie jį sužinojo daug. Daug išgirdo ir šiam augalui skirtų dainų, nes šventė prasidėjo lino himnu, kurį sudainavo operos dainininkas Liudas Mikalauskas ir rokiškietė Giedra Markevičienė.
Šiemet į Kaminskų sodybą Panemunėlio gelež. st. šventės dalyviai rinkosi šeštąjį kartą. Beveik visi, atsižvelgę į šeimininkų rekomendacijas, buvo pasipuošę lino drabužiais arba bent jau turėjo kokį akcentą.
Su tradiciniu lino keliu šventės dalyvius supažindino žemės ūkio mokslų daktarė Elvyra Gruzdevienė, kadaise dirbusi Upytės bandymų stotyje ir daug žinanti apie linus. Ji pasidžiaugė, kad Lietuvoje dar yra vietų, kur linai ne tik prisimenami, mylimi ir gerbiami, bet ir auginami, kad ir simboliniame lauke. „Juk Lietuvos laukuose linų, bent jau pluoštinių, nebepamatysi“, – sakė mokslininkė.
Kaip teigė sodybos šeimininkas ir šventės organizatorius R. Kaminskas, sėklų savo simboliniam linų laukui yra gavęs iš Upytės bandymų stoties – tikrų lietuviškų senųjų veislių. „Dabar nebėra kur jų gauti, pluoštinių linų Lietuvoje turbūt jau niekas nebeaugina“, – teigė R. Kaminskas, kasmet savo sodyboje apsėjantis linais keletą arų.
„Lino kelias iš tiesų labai sunkus, ne veltui jis vadinamas lino kančia. Pirmiausia turi būti labai gerai išdirbama žemė. Akėjama mažiausiai penkis kartus, kad būtų gerai išpurenta, kad augtų kuo mažiau piktžolių, kad lino pluoštas būtų kokybiškas. Ypač linams kenkia varputis“, – pasakojo R. Kaminskas.
Linai paprastai sėti visų sėjos darbų pabaigoje, kai pasėtos visos grūdinės kultūros. Liepos mėnesį linai žydi, o rugpjūčio mėnesį jau raunami. Išrauti paklojami, kad nupūtų medinė dalis ir lengvai atsiskirtų pluoštas. Vieną kartą apverčiami, vėliau keliami į dvišlaičius kūgelius, kad išdžiūtų. Tuomet rišami į pėdus, statomi į gubas. Išdžiūvę linai būdavo vežami į jaujas ir paprastai, pasak R. Kaminsko, spalio mėnesį buvo organizuojamos talkos, iš linų šalinami spaliai, jie minami, brukami, šukuojami. Tik tuomet, suformavus į kuodelius, jie būdavo verpiami. „Taigi, lino kelias iš tiesų ilgas ir sunku“, – apibendrino šventės organizatorius ir idėjos autorius.
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)
Atsiprašau, kad šį kartą neapdovanojome „lininiškiausių „ dalyvių. Tai būtų buvęs labai sunkus uždavinys, taip visi buvo pasipuošę linu, kad praktiškai reikėjo visus apdovanoti.