blank

– Jūsų vardas Laimutė. Kodėl  tėvai suteikė mažybinį vardą?

Buvome trys dukros: aš ir dvynukės – Dangutė ir Saulutė. Kai tėvų klausiau, kodėl tokius vardus sesėms parinko, paaiškino: todėl, kad danguje saulė šviečia. O aš, jauniausia, tai laimė, atėjusi į namus. Bet kodėl mažybiniai vardai – nežinau. Tikriausiai todėl, kad maži vaikai visuomet mieli ir gražūs, o kad pasens, apie tai nebuvo galvojama (juokiasi – aut. past.).

– O kaip dažniausiai kreipdavosi bendradarbiai bei kiti – Laimute ar Laima?

Dažniausiai Laimute. Kai dirbau rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriuje, jei kas nors pavadindavo Laima, tai pavaduotojas Valentinas Šedys pataisydavo: „Ji Laimutė.“

– Kiek metų dirbote Kamajų seniūne? Kokia priešistorė – kodėl paviliojo šios pareigos, juk darbas neapsiriboja vien darbo dienomis, seniūnams tenka aukoti ir savaitgalius?

Seniūne dirbau 7 metus. Prieš tai – 10 metų rajono savivaldybėje, minėtame Žemės ūkio skyriuje. O šiaip visą laiką dirbau Salose – atėjau dėstyti į tuometį Žemės ūkio technikumą, paskui dirbau ūkyje. Kai sustojo gamyba, patraukiau toliau… Seniūno postas ir baugino, ir viliojo. Viliojo todėl, kad norėjosi pokyčių. Kartą jau buvau bandžiau dalyvauti konkurse į seniūno vietą, regis, 2002 m. Panemunėlio seniūnijoje (prieš tai buvau Panemunėlio seniūno pavaduotoja, nes pavadavau vaiko auginimo atostogų išėjusią moterį). Pažinojau nedidelę Panemunėlio seniūniją, todėl ir bandžiau. Iš septynių pretendentų likau antra. Tada man buvo labai reikalingas darbas, nes jo neturėjau… O į Kamajų seniūnės postą ėjau tarsi savęs išbandyti. Ėjau drąsiai, kadangi žinojau tvarką, nebijodama, kad nelaimėsiu, nes turėjau darbą. Laimėjusi netikėjau, kad viskas šimtu procentų klostysis puikiai, kad mane visi girs ir liaupsins. Žinojau, kas vyksta ir kaip.

– Ar į postą patekote vedama partinių interesų?

Be socialdemokratų palaikymo, padrąsinimo, gero žodžio, ypač Vytauto Vilio ir a. a. Laimos Keraitienės, nebūčiau bandžiusi. Jie sakė – eik, palaikysime, tu sugebėsi. Priklausiau socdemų partijai. Dabar juos daugiau tik palaikau. Esu atitolusi ir nuo partijos, ir nuo visuomeninių veiklų.

– Ką dėstėte Salų žemės ūkio technikume?

Kadangi esu zooinžinierė (tai naujoviškai, o senoviškai – zootechnikė), baigusi Veterinarijos akademiją, dėsčiau žemės ūkio dalykus: galvininkystę, pienininkystę. Paskui, kai panaikino technikumą, dirbau daugmaž pagal specialybę.

– Savo ūkį tuo metu turėjote?

Taip, ir nemažą. Tuomet ir nebuvo kalbos, kad kaime gali gyventi be ūkio. O kadangi su vyru buvome gyvulininkai, tai ir turėjome gyvulių.

– Tai prieš kiek metų savomis rankomis esate melžusi karvę?

Jau penkeri, kaip nebelaikome karvės.

– Atsisakėte, nes prasidėjo „mada“ nebelaikyti gyvulių ar nebeapsimokėjo?

Kai buvo didelė šeima ir vaikai gyveno kartu, buvo pravartu turėti karvutę. O kai vaikai išvažiavo… Paskui ir laikas atėjo – jau ir sveikatos abiejų su vyru nebe tos, ir finansiškai nebeapsimokėjo. O šiaip pieną mėgome, sukome sviestą ir spaudėme sūrį.

– Visiems geras nebūsi, tačiau Jums pavyko. 2013 m. pabaigoje „Gimtojo Rokiškio“ skelbti geriausiai rajono žmonėms tarnaujančio seniūno rinkimai. Už dešimt pretendentų per dvi savaites atiduota daugiau nei 30 tūkst. balsų. Tapote nugalėtoja.

Manau, tai mano buvusių bendradarbių palaikymas, nes 2013 m. tik pradėjau dirbti, nieko gero dar nenuveikiau. Kadangi dirbau Žemės ūkio skyriuje, pažinojau daug ūkininkų. Iš senesnių laikų turėjau daug draugų ir pažįstamų, buvusių bendradarbių ir kitų palaikančiųjų, kurie tikėjo manimi. Manau, tai buvo avansinis pasitikėjimo gestas. Niekada visu 100 procentų nebuvau gera. Galbūt sutikau daugiau gerų draugų nei pavyduolių ar piktų žmonių (buvo ir tokių). Gyvenime visko buvo, nenorėk, kad tave vien tik glostytų ir girtų.

Jūsų manymu, kas lemia, kad seniūnas, žmonių vertinimu, būna „geras“ arba „blogas“?

Seniūno darbe daug kas atsiremia į finansus, kuriuos skiria savivaldybė. Be tų finansų tu nieko nenuveiksi, o žmonės to nelabai gali suprasti ir reikalauja. Jeigu pasiseka įrodyti ir valdžia dar padeda, tai iš tikrųjų gali daugiau nuveikti ir būni geras. Svarbu su žmonėmis nekonfliktuoti, stengtis apsieiti draugiškai… Mačiau, kaip paprasti žmonės eina į valdiškas įstaigas bijodami. Mane vadindavo Laimute, labai retai seniūne, todėl sprendžiu, kad pajausdavo mano norą bendrauti ir nebijodavo. Kartais žmogaus problemos gal ir neišspręsi, su juo reikia tik pakalbėti, paguosti. Būna ir taip.

Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: