Kovo 28-ąją garbingą 90 metų jubiliejų šventė rokiškėnė, buvusi pedagogė Genė Birietaitė-Deksnienė. Keičiantis santvarkoms, kinta ir švietimo sistema. Kokia ji buvo? Kuo dabar gyvena bene ilgiausiai šalyje švietimo skyriuose inspektore išdirbusi G. Deksnienė?
– Papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę.
– Esu kilusi iš Utenos rajono Narkūnų kaimo, gausios septynių vaikų šeimos. Paskui augau pas gimines, ten baigiau šešis pradinės mokyklos skyrius. Formavausi sumaištyje: prasidėjo sovietinė valdžia, užėjo vokiečiai, tada vėl grįžo sovietai. Iš to laiko neturiu šviesių prisiminimų. Vidurinę mokyklą baigiau 1946 m., 1950 m. – tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Mane paskyrė į Telšių mokytojų seminariją. Ten dirbau 1950–1951 m. Gavau pirmakursius seminaristus – vienintelius auklėtinius per visą savo pedagoginio darbo praktiką. Jie buvo mano amžiaus, kai kurie netgi vyresni. Organizuodavome šokius. Labai susigyvenome, net dabar dar su vienu seminaristu sveikinamės švenčių ir gimtadienių progomis. Tai Julius Narkevičius, žurnalistas, parašęs monografiją „Telšių mokytojų seminarija“, joje esu šiltai paminėta, rodos, net sparnus įgaunu, kai paskaitau. Padovanojo jis ir man tą knygą, pakvietė į jos pristatymą Telšiuose, bet negalėjau dalyvauti dėl sveikatos – vaikštau pasiramsčiuodama lazdele. Visada, kai jis mane pavadina mokytoja, nuostabiai suskamba.
– Ką dėstėte?
– Dėsčiau geografiją, geografijos metodiką. Dabar man atrodo, kad tuomet nieko nežinojau… Nebuvo dalykinės literatūros. Jei ir buvo, tai daugiausia rusų kalba, kurią menkai mokėjau, nes nesimokiau sisteminio kurso. Tačiau netikėtai mane pakvietė atvykti į Švietimo ministeriją tuometinis švietimo ministras Knyva ir šnekino važiuoti dirbti į Šiaulių mokytojų seminariją. Žadėjo aukso kalnus. Sutikau, tačiau nuvažiavau į Šiaulius pasikalbėti su pažįstamais dėstytojais ir pasitikslinti, kas manęs laukia. Jie patarė nesutikti: „Be senmergystės čia nieko negausi.“ Grįžusi į Telšius parašiau ministrui laišką, kad niekur nevažiuosiu. O Viešpatie, prasidėjo mano „niurkymas“! Iškvietė į ministeriją, grasino atimsiąs diplomą, nebeleisiąs dirbti, apkaltino suorganizavus mokinių grupę, kuri prašė palikti mane senojoje vietoje. Ministras tokį mokinių raštą tikrai buvo gavęs, bet aš nieko neorganizavau. Jis, matyt, pasirinko mane todėl, kad institutą baigiau penketais (penkiabalėje sistemoje – aut. past.). Tiksliai nežinau motyvų.
Tada atėjo kitas etapas – į Telšius atvyko Klaipėdos srities švietimo skyriaus atstovai tikrinti mūsų darbo, aplankė mano pamokas. Netrukus gavau kvietimą dirbti Klaipėdos srities švietimo skyriuje. Sutikau. Taip nuo 1952 iki 1987 m. dirbau švietimo skyriuose mokyklų inspektore. Ilgiausiai šalyje.
Dėl šeiminių aplinkybių su vyru atsikraustėme į Rokiškį, ir čia gavau darbą Švietimo skyriuje. 1987 m., kai buvo atidaryta 3-ioji vidurinė mokykla (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinys – aut. past.), tapau šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kol išėjau užtarnauto poilsio. Taigi mokytoja tebuvau metus, visą kitą laiką dirbau administracinį darbą.
– Kokį?
– Dirbdama 3-iojoje vidurinėje mokykloje kuravau pradinių klasių mokytojas. Gera buvo kuruoti, nes mokytojos Zajančiauskienė, Valiulienė, Lukošienė puikiai dirbo. Norėjau dirbti su mokiniais, truputį dėsčiau geografiją – per savaitę vesdavau dvi pamokas.
Gaila, kad geografijos studijos man ne ką tedavė, nes buvo pokaris, stigo priemonių. Prie žemėlapio vis stovėdavom, ieškodavom upių, valstybių… Didžiausias dėmesys buvo skiriamas politinei ekonomikai ir marksizmui-leninizmui rusų kalba dėstyti. Rimtiems, su geografija susietiems dalykams buvo skirta mažai dėmesio, ką rasdavau – viskas tik rusiškai. Pavydžiu dabartiniams mokytojams, turintiems tokį žinių ir priemonių arsenalą.
Plačiau skaitykite ketvirtadienio „Gimtajame…“
