Bibliotekos nuotr.

Šiuolaikinės močiutės jau retai kada pramogauja megzdamos ar nerdamos. Visos vaikystėje esame mačiusios panašiais rankdarbiais užsiimant savo mamą, močiutę, tetą. Kaip nuostabu stebėti, kaip greitai mažėja storas vilnos kamuolys. Yra pasakyta – tai  puikus būdas pamiršti rūpesčius ir „nuleisti garą“, kai esi įsiaudrinusi. Mezgimas ne tik ramina, bet ir padeda atsiskleisti kūrybiškumui, lavina meninį skonį.

Edukacinį užsiėmimą vedė Nida Skruodienė. Ji yra dalyvavusi su savo darbais parodose. Pasiūlė megzti vaikiškas šlepetes-batukus. Kai kurios moterys virbalus ir siūlus į rankas paėmė po kelerių metų pertraukos. Nida sužavėjo savo nuoširdumu, dvasingumu, įdomiai visos pasidalinome įspūdžiais.

Paklausta, kada išmokusi megzti, ji atsakė: „Išmokau dar būdama vaikas. Be idėjos, svarbiausia yra mylėti tai, ką darai. Tada įsijungia vidinis variklis, kuris nenustoja veikti net tada, kai, atrodo,  niekas nesiseka, idėjų nėra, pavargsti.“ Susidomėti mezgimu ją paskatino šeimos pavyzdys: močiutė mezgė, audė, siuvo, mama nėrė, mezgė. „Visi rūbai, visos kojinės, visi megztiniai, kelnės –  viskas buvo padaryta savomis rankomis, net užuolaidos pačių išaustos“, – pasakojo Nida.

Mezgimas jai – nepagydoma liga, teikianti pasitenkinimą, atpalaiduojanti nuo slogių minčių. „Su virbalais nesiskiriu net kelionėse – greitai ir prasmingai laikas prabėga, o kūrybingas žmogus aplinkiniams skleidžia gerą aurą“, – prisipažino Nida.

Regina Šimėnienė

Suvainiškio filialo vyresn. bibliotekininkė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie