Gegužės 14 d. 12 val. anoniminių alkoholikų Rokiškio grupelė „Vilties kibirkštėlė“ į atvirą susirinkimą kviečia rokiškėnus, priklausomus nuo alkoholio, jų šeimų narius, darbdavius, socialinius darbuotojus, policijos pareigūnus – visus, kuriems aktuali alkoholizmo ir sveikimo nuo šios priklausomybės problema. Susirinkimas vyks adresu: Nepriklausomybės a. 4 (šalia bažnyčios). „Gimtasis…“ lankėsi grupelės susirinkime. Su jos nariais: ir turinčiais ilgametę blaivybės patirtį, ir skaičiuojančiais pirmuosius sveiko gyvenimo mėnesius, kalbėjomės apie jų kelią blaivybės link.

Viliojantis kelias prarajos link

Ar alkoholizmas Lietuvoje problema? Oficiali statistika siaubinga: pastaraisiais metais kiekvienam mūsų šalies gyventojui tenka 14 l gryno alkoholio. Pavertus šį kiekį degtinės buteliais, išeitų, kad per metus žmogui (įskaitant vaikus ir senukus) tenka kiek daugiau nei 60 puslitrių degtinės arba daugiau nei butelis per savaitę. Jei skaičiuoti silpnesnius alkoholinius gėrimus – alų, sidrą, vyną – alkoholio vartojimo dažnumas būtų dar įspūdingesnis. Apie tai, kokie yra realūs gėrimo mastai, byloja ne tik sausa statistika, bet ir „daiktiniai įrodymai“: po savaitgalio stipraus alaus „bambaliais“ nusėti parkų takeliai, pakelės.

Apie tai, kad alkoholizmas – rimta problema, jau seniai kalba socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai. Smurto šeimose statistika negailestinga: absoliuti dauguma konfliktų kyla tuomet, kai bent viena jos pusė (o kartais – ir abi) yra neblaivi.

Priklausomybė nuo alkoholio šienauja rajono kaimus ir miestelius. Dėl rizikingo elgesio: neatsargumo darbe, vairuojant, muštynių, savižudybių ir priklausomybės sukeltų ligų į anapilį anksčiau laiko iškeliauja nemažai žmonių.

Deja, kelias prarajos link, kaip sako blaivybės kelią pradėję grupelės „Vilties kibirkštėlė“ nariai, yra labai viliojantis.

Antai, mūsų visuomenei jau suformuoti stereotipai, kad krepšinio, futbolo, kitų sporto varžybų neatsiejamas palydovas – alus. Jis – ir geriausias troškulio malšintojas per vasaros karščius. Damoms ir jaunimui, linksmiems vakarėliams – sidras ir alkoholiniai kokteiliai. „Negi jūs manote, kad sulčių ir alaus „lengvas“, vos 2 proc. alkoholio mišinys yra skirtas alkoholikams? Juk taip prie gėrimų vartojimo pratinama jaunoji karta. Išgerk, skanu, „be promilių“, neapgirsi, nepastebės tėvai. Šiandien – lengvas kokteiliukas, rytoj – alus, poryt – degtinė“, – kalbėjo daugiau nei dešimties metų blaivybės stažą skaičiuojantis rokiškėnas Tomas.

Kiti grupelės nariai jam antrino: „O jūs pažiūrėkite, kurioje vietoje kiekviename prekybos centre yra alkoholio skyrius? Prie pat kasų, kad, Dieve sergėk, nepraeitumėte pro šalį.“

Skaudi tiesa blaivina

Anoniminiai alkoholikai neslepia: mūsų visuomenė netoleruoja nei alkoholiu piktnaudžiaujančių, nei priklausomybę besigydančių žmonių. Todėl sveikstantiems ypač svarbus anonimiškumas, kad jie galėtų ramiai sveikti. Juk kaip smerkiamas girtas prie vairo pagautas vairuotojas, nors jo draugai ar verslo partneriai prieš kelias valandas, net ir matydami kieme jo automobilį, siūlė išgerti taurelę ar kitą, „vis tiek nepripūsi“. Kaip prie vaišių stalo reaguojama į negeriantį žmogų? Juk visi tik ir taiko įpiršti taurę tauriojo gėrimo. O paskui smerkia – štai, palūžo, geria.

Kodėl anoniminių alkoholikų grupelių nariai, pradėdami kiekvieną susirinkimą, prisistato, pvz., alkoholikas Tomas? Pašnekovai neslepia: pirmą kartą balsu ištarti savo ligos diagnozę – sunki patirtis. Detoksikacijos centruose besigydantys žmonės it maro vengdavo pripažinti savo ligą. Jie save charakterizuodavo: „per daug išgeriantis“, „nesaikingai išgeriantis“ ir pan. „Stebėdavausi, kodėl dažnai susirinkimuose turiu kartoti žodį „alkoholikas“. Juk štai diabetikas žino, kuo serga, ir jam to pakanka. Tik su patirtimi atėjo suvokimas, kad diabetikas žino, ko negali valgyti ir kuo jam baigsis vakarienė su dideliu tortu. O priklausomybę turintis žmogus dažnai nesuvokia, kad net menkiausias kiekis alkoholio grąžina jį į liūną. Todėl turi nuolatos sau priminti, kad esi alergiškas alkoholiui“, – kalbėjo Tomas.

Tik alkoholikas supranta alkoholiką

Kodėl anoniminiai alkoholikai sugeba padėti žmogui likti blaiviam, kai nei šeima, nei draugai, nei visuomenė nepajėgia to padaryti? Priklausomybės neturinčius asmenis stebina alkoholikų siaubingas elgesys: išgerti žmonos kvepalus, už butelį parduoti sūnui dovanotą jūrų kiaulytę…

„Nes tik alkoholikas supranta, ką jaučia žmogus pagirių metu. Tik jis suvokia, kad prieš šitą blogį bejėgiai ir gražiausi norai, ir tvirčiausia valia. Tik mes suprantame, kaip jaučiasi žmogus, išdavęs savo pažadus ir save patį. Nes ir patys taip jautėmės“, – kalbėjo grupelės nariai. Jie iš skaudžios patirties žino, ką reiškia pažadas „nuo rytojaus – nė lašo“, amžinos pasakos „aš tave myliu ir daugiau nebegersiu“.

„Vilties kibirkštėlės“ nariai neslepia: tik dalydamiesi savo išgyvenimais, patirtimi, kalbėdami apie pagundas ir sunkumus, jie lieka blaivūs. Ir vilties išbristi iš priklausomybės liūno yra kiekvienam. Tereikia noro gyventi blaiviai.

Slidus kelias į nuokalnę

Rokiškėnas Arūnas, sutikęs su „Gimtojo…“ skaitytojais pasidalinti savo istorija, neslėpė: alkoholikų nuo pirmos taurelės netampama. Tik ji – slidaus kelio nuokalnėn pradžia. „Pirmą kartą prisigėriau trylikos metų. Skyrėsi mano tėvai, todėl turėjau su mama išvažiuoti gyventi į didmiestį. Norėjau atsisveikinti su klasės draugais. Žinojau, kur dėdulė laiko trilitrį samanės, tai ir nupyliau sau litrą. Baigėsi tuo, kad neprisimenu, kaip namo parėjau, o ir dviratį kažkur pamečiau“, – pasakojo Arūnas. Jis neslėpė: vaikai matė, kaip geria suaugusieji, tad ir jiems atrodė priimtinas toks elgesys. Juolab kad viliojo patirti, kuo stebuklingas tas skystimas, nuo kurio visi tampa linksmi.

Toliau išgėrinėjimai dažnėjo. Kaip ir daugelis vaikinų, prieš šokius Arūnas su draugais sutvarkydavo buteliuką degtinės, nes paaugliai blaivūs nedrįsdavo kalbinti merginų, o išgėrusiems drąsos atsirasdavo į valias.

Didžiausią demaršą dėl girtumo Arūnas iškrėtė dar mokyklos suole. Vaikinas įprato išgėrinėti su patėviu. O šis ryte, lyg tyčia, užsimanė „pataisyti sveikatą“ ir pasiuntė posūnį į garažą parnešti motociklo „lopšelyje“ prislėpto 6 l „kanistriuko“ su alumi. Broliškai ištuštinus „kanistriuką“, Arūnas išėjo į mokyklą. Jau per pirmąją pamoką alus pasiprašė lauk. Tiesiai po mokykliniu suolu. Netgi tokia kiaulystė nesumenkino jo įvaizdžio draugų akyse. „Netgi atvirkščiai: kuo daugiau geri, tuo kietesniu tave laikė draugai“, – aiškino jis.

Įgijęs profesiją Arūnas rinkosi tokį darbą, kurį galima derinti su alkoholiu. Jaunas vyras laisvalaikiu užsiėmė visuomenei naudinga veikla, netgi pasiekė joje šiokių tokių aukštumų. Tačiau palypėjęs karjeros laiptais gėrė ir darbe su porininku, ir savaitgaliais su bendraminčiais. Ir štai jau 22 metų sulaukęs „pragėrė“ pirmąjį darbą. Viršininkui pamelavo, kad išvežė vaiką į gydymo įstaigą. O žmona, nesulaukusi namie vyro, su vaiku nuėjo ieškoti jo į darbą… Už tokį „pokštą“ viršininkas, ne pirmą kartą pagavęs „gatavą“ darbo vietoje, parašė pareiškimą ir liepė jį pasirašyti. Pašlijo ir šeimos gyvenimas. „Juk nuoširdžiai maniau, kad darbo netekau dėl žmonos kaltės“, – sakė Arūnas.

Bedarbiui nebeliko jokių stabdžių gerti. Pragėrė Arūnas šeimą, išvyko į didmiestį, susirado darbą. Pragėrė ir jį. Mat į parduotuvę pirmiausia skubėdavo alaus, o jei likdavo šiek tiek pinigų, tai nusipirkdavo ir maisto. Blaivus ištverdavo 3–4 dienas…

Kovojo dėl šeimos

Begerdamas Arūnas sugebėjo sukurti antrąją šeimą. Tačiau žmona nesitaikstė su jo priklausomybe. Dėl šeimos jis ištverdavo 3–6 mėn. blaivybės, dėl šeimos po oda siuvosi vadinamąją „torpedą“. Tiesa, iš anksto išsiklausinėjo, kaip ją nukenksminti: esą tereikia suvalgyti kelias citrinas ar išgerti nemenką kiekį citrinos rūgštelės tirpalo. „Gydytojai grasino: išgersi, suveiks „torpeda“, net mirti gali. Todėl privalėjau visur su savimi nešiotis lapelį, įspėjantį medikus, kad turiu tą „torpedą“. Po mėnesio su tuo lapeliu sėkmingai atsidūriau… blaivykloje. Po pirmo stiklelio pilve uraganai ūžė, o po trečio jau buvo viskas gerai“, – pasakojo Arūnas. Ar nukenksminti „torpedą“ padėjo citrinos rūgštelė, jis nežino: dėl viso pikto nemažai jos tada suvalgė…

Žmona tokių išdaigų netoleravo: išsinuomojo butą ir išsikraustė. Tada Arūnas ir pajuto pasiekęs dugną. Sveikti norėjo nebe dėl žmonos, aplinkinių, o dėl savęs: gyventi taip nebenorėjo, o sustoti – nebegalėjo.

„Tarsi likimas man būtų atsiuntęs stebuklą. Žmonos tėvas, didžiausias kaimo alkoholikas, atrado kelią pas anoniminius alkoholikus. Jis gyvena blaiviai. Todėl ir aš nusprendžiau kreiptis pagalbos“, – sakė jis.

Kai trukdė net katės…

Susiradęs grupelės telefoną, Arūnas atėjo pas anoniminius alkoholikus. „Jau devynis mėnesius esu blaivus ir jaučiuosi gerai. Prisimenu, kad per daugiadienes buvau irzlus, piktas. Visas kates iš laiptinės išvaikydavau. Net tie tylūs ramūs gyvūnėliai man trukdė. O dabar jaučiuosi gerai, be jokių „šalutinių poveikių“. Ir žmona grįžo namo. Esu laimingas išsaugojęs savo sveikatą ir šeimą“, – kalbėjo Arūnas.

„Visi norėjo padėti, o aš…“

Rokiškėnas Raimondas neslepia: pakeliui į blaivybę išbandė daugybę priemonių: nuo kodų iki gydymo priklausomybių ligų centruose. O rezultatas? „Visi norėjo man padėti. O aš spyriojausi. Juk ne alkoholikas. Aišku, kad ne alkoholikas – juk prie mano namų durų policija ir greitoji pagalba pakaitomis važiuodavo manęs „gelbėti“ po du kartus per dieną. Aišku, būdavo ir blaivybės periodų: liaudavausi gerti mėnesiui ar porai, susitaupydavau pinigų ir vėl gerdavau. Ir taip septynerius metus nevaldomai. Visi nusisuko. O tada pradėjau galvoti, ką daryti. Kiekviena naktis pilna baimės, be miego. Jaučiausi nevaldomas, tarsi proto netekęs, be vilties. Viskas pragerta… Reikėjo „pasitaisyti“ – pardavinėjau daiktus. Numesdavau vaikui kelis centus ir maniau, kad aš tinkamai juo rūpinuosi. Laimei, sutikau draugą, kuris pasakė, kur renkasi anoniminių alkoholikų grupelė. Kaip šiandien atsimenu: atėjau valanda anksčiau. Kaip nekantriai aš laukiau to susirinkimo“, – pasakojo Raimondas.

Jau pirmajame susirinkime jam kilo didžiulis noras papasakoti savo bėdą. „Ir niekas nepasišaipė, niekas nepriekaištavo. Nuo pat pirmos dienos tokia ramybė. Norėjau tvarkyti savo sielą, savo vidų. Pradėjau dirbti, tinkamai rūpintis vaiku. Iki pat šios dienos ateinu į grupelę, nors nuo pirmojo apsilankymo praėjo daugiau nei dešimt metų. Kaip aš jaučiuosi? Laimingas. Užmezgiau ryšį su vaiku, grįžta sveikata, galiu dirbti, džiaugtis gyvenimu. Didesnio priešo pasaulyje nei alkoholis nėra. Ir niekas jo neįveiks. Supratau, kad nebegaliu gerti saikingai ir niekada negalėsiu“, – sakė Raimondas.

Kodėl jis vis dar eina į grupelės susirinkimus? „Nes man to reikia. Aš nežinau kito kelio būti blaiviu. Čia nuteikia blaivybei: matau blaivius, laimingus žmones, ir aš noriu toks būti. Žinoma, dar ir dabar kartais pykstu, sunku susivaldyti. Bet toks, koks buvau gerdamas, aš nebesu ir būti nenoriu“, – sakė pašnekovas. Jis teigė, kad kiekviena įveikta pagunda suteikia vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Pašnekovas džiaugiasi ne tik savo gyvenimu, bet ir grupelės naujokų pasiekimais: kiekvieną palaiko kaip artimiausią žmogų, džiaugiasi kiekvienu jo blaivybės mėnesiu. Grupelės ypatumas yra tas, kad tik alkoholikai supranta, kokias pagundas tenka įveikti priklausomam žmogui. Todėl ir paslydusio čia niekas neteisia, atvirkščiai, palaiko ir skatina nebegerti. „Esu dėkingas grupės nariams, kad juodžiausios nevilties dienomis padėjo nepaslysti ir palaikė“, – sakė jis.

Laukia kiekvieno

„Vilties kibirkštėlės“ žmonės neslepia, kad gyventi su priklausomu žmogumi yra sunku. Kad jo netinkamas elgesys, manipuliavimas kenkia šeimai, draugams, darbdaviams. Tad ne tik alkoholikui, bet ir jo aplinkos žmonėms reikalingos žinios, supratimas, palaikymas. Todėl grupės atvirame susirinkime laukiamas kiekvienas, kurio gyvenimas ar profesija yra susijusi su žmonėmis, priklausomais nuo alkoholio. Laukiami ir tie, kurie nori sveikti nuo priklausomybės. Norintieji pasiteirauti dėl šio susirinkimo ar paskatinti artimą žmogų gyventi blaiviai, išsamiau apie anoniminių alkoholikų grupelės „Vilties kibirkštėlė“ veiklą gali sužinoti tel. (8–698) 23949.

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie