A. Bukaitės archyvo nuotr.

Trukdė kalbos barjeras

Atvykusi į Airiją Asta iš pradžių darbo neturėjo ir gyveno iš atsivežtų santaupų. Tik po dviejų mėnesių įsidarbino indų plovėja restorane-picerijoje. Tartis dėl darbo ėjo su angliškai kalbančia drauge, nes nuo mokyklos laikų mokėjo tik vokiečių ir rusų kalbas.

Prieš priimdami darbdaviai surengė trijų valandų išbandymą. „Virtuvėje manęs laukė kalnas neplautų indų (restorane buvo apie 50 staliukų). Juos sudėlioti į indaplovę ir išimti nebuvo sunku. Aš iš kaimo, greitai susitvarkiau“, – juokėsi Asta. Čia betriūsdama buvo priversta lavintis anglų kalbos įgūdžius, nes jos nemokėjimas sukuria didelius barjerus – dirbi juodžiausius darbus, sunku bendrauti. „Būdavo linksmų nesusikalbėjimų su virtuvės bendradarbiais kinais, vengrais. Padavėjais dirbo tik airiai“, – prisiminė moteris.

Laikas ėjo monotoniškai: slenkantis darbo grafikas (keturios dienos darbo, bent dvi poilsio), kiek didesnis nei minimalus atlyginimas (minimalus tuomet buvo 800 Eur per mėnesį). 100 Eur per savaitę tekdavo atseikėti už mažo kambarėlio nuomą. Pašnekovė džiaugėsi, kad iki darbo buvę netoli, tad nueidavusi pėstute, o maistas pigesnis nei Lietuvoje. Tačiau restoranas bankrutavo ir vietos teko ieškotis kitur.

Diplomas – bevertis

„Dirbau bet ką, kas įmanoma: dienomis – kilimų valytoja, naktimis – greito maisto kavinėje. Darbą pradėdavau 9 val., baigdavau 17 val., tada pora valandų pailsėdavau ir lėkdavau į kavinę, kurioje dirbdavau iki 3 val. nakties. Ir taip penkias dienas per savaitę. Grįžusi griūdavau miegoti. Norėjau dirbti slaugytoja, anglų kalbą buvau pramokusi, bet jie reikalaudavo praktikos toje šalyje. Išsiverčiau Lietuvoje gautą diplomą, patvirtintą notaro, bet jiems tai negaliojo. Klausdavau, kur tos praktikos įgyti, jie tik pagūžčiodavo pečiais“, – pasakojo  Asta.

Pasak jos, airiai nenori dirbti eilinių darbelių, jie dirba bankuose, savivaldybėje. Į tas sferas svetimšalių neįsileidžia. Žmonės geri, draugiški, šimtą kartų kartoja „ačiū“, bet į draugystes nesileidžia, atseit, tu atvažiavai, tu ir rūpinkis savimi.

Kuo skiriasi „sutartėlė“ ir sutartis?

Po dvejų Dubline praleistų metų, pasikeitus aplinkybėms, Asta ryžosi vykti į Piterborą (Anglija), kuris vadinamas antrąja Lietuvos sostine. Tai fabrikų apsuptas Klaipėdos dydžio miestas, jame gyvena apie 10 tūkst. lietuvių, yra jų bendruomenė, ten pašnekovė jautėsi kaip Lietuvoje.

Atvykęs turi įsigyti socialinio draudimo numerį, kuris tau suteikia socialines garantijas. Norint jį gauti, reikia labai greitai įsidarbinti. Pirmąja Astos darboviete tapo mėsos fabrikas, paskui jinai vienerius metus darbavosi gėlių fabrike.  Nuvargindavo darbas prie konvejerio. Aplinkui vien lietuviai, tad anglų kalba tapo lyg ir nebereikalinga. Kai britai švęsdavo Motinos ar šv. Valentino dienas, gėlių fabrike užvirdavo darbas, nes atsirasdavo galimybė užsidirbti daugiau, tada tekdavo plušėti net po 14 val. per parą. Į kišenę galėjai susižerti bent 100 svarų per dieną. Vėliau Asta pakliuvo į paštą – dėliojo siunčiamus laiškus pagal pašto kodus, skirstė siuntinius. Čia dirbo britai. Paklausta apie algą, ji akcentuoja, kad britai gaudavo daugiau, mat jie dirbdavo sudarę darbo sutartį, o Astai pasirinkti darbus padėdavo įdarbinimo agentūra. „Ji išduoda sutartėlę, įrodančią, kad dirbi. Gauni mažesnį atlyginimą, nes dalį pasiima agentūra“, – paaiškino moteris.

Pagaliau svajonių darbas!

Anglijoje Asta praleido penkerius metus. Svetimos kalbos mokėsi bendraudama su kitais ir žiūrėdama angliškus filmus. Pasak jos, aplinkybės priversdavo mokytis, pavyzdžiui, nuėjusi į banką jausdavosi kvailai nemokėdama kažką pasakyti, parašyti.

Tačiau vis traukė medicina. Pagaliau atsirado medicinos įstaiga, kuri nereikalavo darbo praktikos. Slaugytojais priimami patikimi žmonės, tad policijos pareigūnai tikrino, ar Asta nenusižengė per penkerių metų laikotarpį. Tada prasidėjo… treniruotės, nes medicinos įstaigose daug kas mechanizuota, pilna ligoniams transportuoti skirtų įrenginių, aparatų, todėl privalu mokėti jais naudotis. Rankomis ligoniai kilnojami tik kritiniais atvejais. Pirmoje darbo vietoje prižiūrėjo žmones, patyrusius įvairių traumų. Dirbo už minimalų užmokestį – apie 1 tūkst. svarų per mėnesį, maždaug pusę sumos tekdavo atiduoti už gyvenamąjį būstą.

„Man tai buvo svajonių darbas, nes susijęs su medicina. Įsigudrinau dirbti ne viename skyriuje, pati pasidarydavau grafiką, apie jį pranešdavau įdarbinimo agentūrai, kuri gaudavo trigubai didesnius pinigus nei aš. Toks jų verslas – slaugos  ligoninei reikia darbuotojo, jie kreipiasi į agentūrą, jai už tai moka. Darbuotojai britai mane labiau mylėjo. Jie ir dabar mano pagrindiniai draugai. Padėdavo, jei nesuprasdavau, paaiškindavo. Airiai šiurkštesni, šaltesni“, – bendravimo ir darbo užkulisius pasakojo moteris, prasitardama, kad tautiečiai savanaudiški. Įsidarbinusi slaugytoja iš jų jusdavo pavydo gaidelių, nes tai reiškė kopimą karjeros laiptais…

Apsisprendė, be taško nepadėjo

Mintis apie grįžimą brendo po truputį. „Į Lietuvą grįždavau bent keturis kartus per metus. Tai nemažai kainuodavo. Atvažiavimas labai linksmas, bet išvykdama oro uoste ne kartą nubraukiau ašarą. Grįžau dėl mamos. Kita priežastis – ateina laikas, kada turi apsispręsti – svetur perki nekilnojamąjį turtą ir lieki ten arba kuriesi gyvenimą tėvynėje. Taigi 2018 m. sausio mėnesį grįžau. Išvykau su vienu lagaminu, grįžau su trimis. Turiu širdies draugą. Gyvename Žvirblių viensėdyje (Pandėlio sen. – aut. past.). Turime ūkelį. Gyvenam, kad išgyventume. Dabar dairausi masažuotojos darbo. Jei per tam tikrą laiką darbų negausiu, galbūt teks vėl išvykti. Norėčiau, kad darbas būtų šalia. Svetur įsidarbinti – ne problema. Ką davė užsienyje praleisti metai? Patirties, kad įmanoma gyventi geriau. Įgijau draugų, išmokau kitų darbų“, –  paaiškino Asta.

Britai balsavo juokaudami?

Kokios britų nuotaikos dėl „Brexit“? Asta teigia, kad už išstojimą iš Europos Sąjungos jie balsavo juokaudami. „Pati tuo metu ten gyvenau. Dauguma manė – ai, balsuosiu už išstojimą, gal kitas balsuos prieš. Kai pasirodė rezultatai, jie patys buvo šokiruoti. Jei vyktų pakartotinis referendumas, rezultatai pasikeistų. Man ir jiems juokas ima – niekas nevaro emigrantų iš Britanijos. Tai išpūstas burbulas, propaganda. Valstybę tie pasikeitimai galbūt ir paliestų, bet ne emigrantus“, –  įsitikinusi pašnekovė. 

Grįžimu džiaugiasi artimieji, bet ne valstybė

Svetur praleisti metai atskleidė ir kitų dalykų. „Nuvažiavęs svetur pajauti pinigų skonį, pagauni „cinkelį“ ir nebegali sustoti, nes pamatai, kad įmanoma uždirbti daugiau nei Lietuvoje, ieškai darbo valandų, turi galimybę pakeliauti, nusipirkti daugiau maisto, drabužių. Dažnai vykdavau į Lietuvą aplankyti tėvų, tai pareikalaudavo išlaidų, todėl daug nesusitaupiau.

Kai grįžti iš emigracijos, tuo džiaugiasi tik artimieji. Lietuvoje man teko būti diskriminuojamai. Parvykusi neturėjau pajamų. Keliose valstybinėse įstaigose pasakė – tau nieko nepriklauso, tu atvykai iš užsienio, privalai turėti pinigų, jokios socialinės pašalpos nepriklauso, nors galbūt tau reikalingas gyvenamasis būstas, automobilis darbui susirasti ir pan. Juokingai atrodo skambios reklamos ir deklaravimas, kad grįžusiems iš emigracijos padedama įsitvirtinti. Tai neatitinka realybės. Skaudžiausia, jog į akis pasako: tu ką tik grįžai, turi pinigų. Kad rasčiau darbą, visų pirma turiu pragyventi. Darbo stažas Lietuvoje nutrūkęs, galiu prašyti tik socialinės pašalpos. Ką daryti? Tai numuša nuotaiką. Apima jausmas, kad niekas nelaukia. Ten gyvenau nuo atlyginimo iki atlyginimo. Milijono nesusikroviau. Dabar vėl pradedu nuo nulio“, – neslėpė nuoskaudos Asta.

Pasak jos, kitokio požiūrio sulaukdavo Airijos ir Didžiosios Britanijos įstaigose. Pavyzdžiui, paskambinus į mokesčių inspekciją ir paaiškinus, kad nekalbi angliškai, tau surasdavo vertėją.

Visgi Asta tikisi, jog svajonių darbu – kineziterapija (gydomaisiais pratimais ir masažu) – galės užsiimti tėviškėje.

Projektą iš dalies remia

sostinė

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Olia Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Olia
Olia

Kinezioterapeutu ir masazuotoju Rokiskyje pilna,su ukeliu ,be menesiniu pajamu neisgyvensi…