Dovanų gavo autentiškas riešines
Norvegijoje Namsos miesto bendruomenių ir ten gyvenančių lietuvių Irenos, Ginto bei Manto Čepulių aktyvios šeimos kvietimu jaunosios smuikininkės surengė penkis koncertus Otteroy, Dun, Namsos bažnyčiose, Salsnės koplyčioje ir Namsos kultūros mokykloje. Koncertų programą sudarė klasikinė, sakralinė bei populiarioji muzika.
Muzikantės neslepia svečioje šalyje norėjusios pasirodyti kuo geriau, tad koncertams ruošėsi labai atsakingai, parengė 19 kūrinių programą. Lūkesčiai pasiteisino – rokiškėnės smuikininkės buvo šiltai priimtos, klausytojai negailėjo joms ovacijų, šypsenų, pagiriamojo žodžio, o po koncertų – ir gardžių pyragų bei rankų darbo dovanų. Joa salos Fosnes bendruomenės moterys visoms smuikininkėms numezgė autentiškas norvegiškas riešines raštu ,,Marius“. Jomis merginos pasidabindavo per koncertus.
Muzikantės džiaugėsi, kad buvo ir tokių klausytojų, kurie nepraleido nė vieno jų koncerto. „Namsos mieste (jame gyvena tik dvi lietuvių šeimos – iš viso šeši žmonės) įsiminė lietuvių emigrantų šeima, negalėjusi nuslėpti nuoširdaus jaudulio po to, kai išgirdo smuikininkių atliekamą kūrinį „Lietuva brangi“. Dažniausiai šiuo kūriniu buvo pradedami koncertai, rodomi video apie Rokiškį bei projekto ,,101 smuikas Lietuvai ir Rokiškiui“ fragmentai. Norvegams labai patiko mūsų tautinė muzika – Jurgio Gaižausko ,,Biržuvėnų polka“ ir ,,Tado Blindos vestuvinė polka“, kurias atlikome pritariant akordeonu“, – apie kelionę pasakojo mokytoja L. Kanopienė.
Koncertai – tik paradinė pusė
Merginos paprašytos paaiškinti, kodėl rinkosi groti smuiku, o ne kokiu nors kitu instrumentu, vardijos skirtingas priežastis. Dvi iš jų smuiką pasirinko intuityviai.
Aštuntus metus smuiku griežti besimokanti Elzė pasakojo, kad dar vaikystėje mėgdavo žiūrėti muzikinius vaizdo įrašus, kuriuose grojama smuiku, ir laukė akimirkos, kada galės lankyti muzikos mokyklą. Dabar ji sako išmokusi dirbti komandoje: „Grodamos turime klausytis viena kitos, prisiderinti, o jeigu kai kuriai nepavyksta, turime išsisukti, kad niekas nepastebėtų.“
Pasak Elzės, prieš kelionę merginos intensyviai dirbo: susirinkdavo groti ir per žiemos atostogas, vėliau per savaitę repetuodavo ne vieną, o du kartus. Smuikavo ir namuose, nes, pasak jos, gėda, jei išvykoje nepavyktų gerai pagroti. Repeticijos pasiteisino – Norvegijoje po koncertų klausytojai prieidavo, pagirdavo, pabendraudavo. Beje, šiltą bendravimą po koncertų paminėjo ir kitos merginos.
Ši kelionė į Norvegiją Elzei buvo antroji: prieš pora metų vasarą ji čia atostogavo su šeima. Tąkart ją sužavėjo Norvegijos gamta, ypač šniokščiantys kalnų kriokliai, tad Elzė džiaugėsi galimybe juos pamatyti žiemą kitokius – užšalusius, tylius. Šįkart Norvegijoje ją sužavėjo labai kuklios, tačiau jaukios ir gražios bažnyčios.
Tiek pat laiko smuiką „kalbina“ ir Evelina. Šį instrumentą ji rinkosi, nes žavėjo jo skambėjimas, smuikininkų laikysena ir atlikimo technika. Koncertuodama išmoko bendrauti su klausytojais, pasitikėti savimi, nejausti baimės ir džiaugtis tuo, ką daro. Iš Šiaurės šalių Evelina dar yra buvusi Suomijoje.
Austėja L. smuiku mokosi groti šeštus metus. Ji dar vaikystėje turėjo žaislinį šį instrumentą. Kai jis dingo, atsirado noras išmokti groti jau tikru instrumentu. Jis išsipildė pradėjus lankyti muzikos mokyklą. Smagiausia muzikinio gyvenimo dalis – kelionės ir koncertai. Šioje kelionėje ją sužavėjo kraštovaizdis. Mergina prisipažįsta, kad smuikuoti nėra lengva, kadangi tenka įdėti daug darbo ir pastangų tobulinant grojimo techniką. Beje, ir kitos merginos pastebėjo, kad neužtenka turėti gerą muzikinę klausą ir kitus atlikėjui būtinus duomenis, dar reikia išmanyti solfedį, kitus teorinius dalykus, daug dirbti, o koncertai esą tik paradinė pusė. Matyt, todėl nė viena neketina rinktis profesionalaus atlikėjo kelio, ateityje muzika liksianti tik pomėgiu.
Smuiko link „stumtelėjo“ šeima
Austėjai A. kelionė į Norvegiją – ne naujiena. Kartą šioje šalyje ji jau buvo. Tiesa, vasarą, tad dabar pamatė kiek kitokius gamtos vaizdus. Kaip ir kitoms merginoms, jai po koncertų teko pabendrauti su žiūrovais. Jie būdavo labai patenkinti, kad smuikininkės atvyko iš Lietuvos jų pradžiuginti, skatino pasilikti gimtojoje šalyje, o ne išvykti gyventi svetur. Paklausta, kodėl rinkosi muzikos mokyklą, mergina sakė, kad tam ją paskatino tėvai. Ji norėjusi groti violončele, tačiau tėvai patarę rinktis smuiką. Nors mokosi tik 7 klasėje, tačiau muzikos mokyklą lanko jau aštunti metai.
O Ariną į muzikos mokyklą atvedė… didžiulis močiutės noras matyti muzikuojančią anūkę. Iš pradžių Arina mokėsi groti elektriniais vargonėliais pas tą pačią mokytoją L. Kanopienę, vėliau gabią mokinę pedagogė pakvietė į smuiko klasę. Tai kas labiau patraukė – instrumentas ar mokytoja? „Mokytoja“, – patylėjusi atsakė Arina ir pridūrė, kad besimokant bendrojo lavinimo mokyklos penktoje klasėje buvęs nuosmukis, kilęs noras mesti muzikos mokyklą. Tačiau tėvai ir mokytoja skatino pasilikti. „Jei ne smuikas, nebūčiau aplankiusi tiek šalių – su kitais atlikėjais koncertavome Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Kelionėse išmokau žmogų priimti tokį, koks jis yra. Keliaudamos po Norvegiją savaitę gyvenome kartu, tad turėjome gerbti viena kitą, elgtis taip, kad nesusipyktume“, – kalbėjo Arina.
Ji yra aplankiusi ir tolimesnius Europos miestus – Prahą, Budapeštą, Vieną; pabuvojo Rumunijoje. Pastarųjų kelionių iniciatorė buvo močiutė. Beje, Arina abiturientė, muzikos mokyklą jau yra pabaigusi, ją tebelanko savo malonumui.
Vertėjavo ir pramogavo
Nors repeticijų ir koncertų buvo nemažai, rokiškėnėms užteko laiko ir papramogauti. Merginos lankėsi Aglen pramogų parke, Joa saloje, kopė į Toro ir Klumpeno kalnus, grožėjosi įspūdinga Norvegijos gamta, kriokliais, fiordais, plaukė keltu, pramogavo „Oasen“ baseine, įrengtame Bjorums kalne. Dėl įtempto repeticijų, pasirodymų bei ekskursijų grafiko merginos tik paskutinę dieną aplankė Namsos prekybos centrą, kad galėtų įsigyti suvenyrų sau bei artimiesiems.
Mokytoja L. Kanopienė išdavė, kad kelionėje smuikininkės turėjo progą pasitikrinti anglų kalbos įgūdžius – pasakojo apie save koncertų metu, vertėjavo mokytojai bendraujant su norvegais. „Jos man paliko puikų įspūdį. Atsakingos, drausmingos, labai draugiškos. O jau optimistės, kvatoklės! Mielai su jomis dar kur nors keliaučiau…“ – negailėjo šiltų žodžių pedagogė.
Šalies vardą gali garsinti ne tik sostinės atlikėjai
Apie kolektyvą labai teigiamai atsiliepė ir išvyką organizavusi I. Čepulienė. Ji pastebėjo, kad Namsos miestelyje ir jo apylinkėse tiek vaikai, tiek suaugusieji dažniausiai muzikuoja pučiamųjų instrumentų ansambliuose, orkestruose arba dainuoja choruose. Styginiai instrumentai po truputi užmirštami. Apie tai pirmiausiai pasikalbėjo su buvusia kurso drauge L. Kanopiene ir pasiūlė atvykti koncertuoti. „Sutarėme pusiau juokais, pusiau rimtai, nes Laima tai priėmė labiau kaip pokštą. Tada savo sumanymą papasakojau kelioms norvegų bendruomenėms ir pasiūliau pasikviesti smuikininkių ansamblį iš Lietuvos. Pasiūlymas buvo džiaugsmingai priimtas ir sutarta apmokėti kelionės išlaidas. Tuomet prasidėjo rimti programos derinimo ir ruošimosi darbai. Kodėl pasirinkau mokinius? Gerai pamenu, kai pati mokiausi muzikos mokykloje, geriausias įvertinimas būdavo ne pažymys, o galimybė išvykti kur nors pakoncertuoti. Manau, kad tai puiki motyvacija vaikams mokytis groti vienu ar kitu instrumentu. Kodėl iš Rokiškio? Pirma, pasitikėjau mokytojos kompetencija, atsakingumu, darbštumu, kruopštumu. Mokinės labai gerai paruoštos, žiūrovų žodžiais, profesionaliai. Antra, Namsos ir Rokiškio miestai panašūs dydžiu ir gyventojų skaičiumi. Taip pat norėjosi parodyti, kad sėkmingai Lietuvos vardą gali garsinti ne tik sostinės, bet ir nedidelių miestų pedagogų paruošti mokiniai. Esu įsitikinusi, kad norvegai ilgai prisimins puikius lietuvaičių smuikininkių pasirodymus“, – įsitikinusi I. Čepulienė, Norvegijoje gyvenanti apie ketverius metus.
Projektą iš dalies remia
Labai gražus straipsnis ! Mokytojai pagarba ir ačiū už smuikuojančias mergaites, ir tiems geriems žmonėms Čepuliams už organizacinius reikalus ačiū.