Pagal galimybes
Apie kai kurių draugijų, klubų veiklą sufleruoja pavadinimai, pavyzdžiui, Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija, klubas „Artritas“. Jie vykdo projektus, tačiau dalyvauti, pagalbą gauti tegali tie, kurie susiduria tik su tam tikromis sveikatos problemomis, o amžius įtakos neturi. Savanoriais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. „Artrito“ vadovė Albina Bražiūnienė sako, jog pagal projektą „Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimas“ dirba viena vykdytoja, kuri teikia paslaugas 12 žmonių. Jai padeda 7 savanoriai. Namuose lankomus žmones tenka ir vonioje nuprausti, ir kitokią pagalbą jiems suteikti. Kai reikia, klubo nariai vienas kitam pagelbsti ir be projektų. Pasak vadovės, taip elgiasi juodupiečiai. Tačiau kaimuose gyvenantiems daug prasčiau, kadangi paslaugų teikti neįmanoma dėl transporto stygiaus.
Projektų, kuriuose savanoriautų vien senjorai, nevykdo ir rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras. Jo vadovė Agnė Šapokaitė teigia, kad šiuo metu senjorai aktyviai sportuoja pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 9 val. iki 10 val. savivaldybės salėje, kur susirenka apie 12 žmonių. COVID-19 truputį apribojo veiklas, daugelis laukia geresnių laikų, o iki pandemijos senjorai labai aktyviai dalyvaudavo sveikos gyvensenos užsiėmimuose, sveikatingumo stovyklose.
Didžiausias rūpestis – prigesęs pačių savanorių entuziazmas
Rokiškio dekanato „Caritas“ gyvena be projektų. Šios organizacijos vedėja-savanorė Dangira Šatienė apie veiklą šįkart kalba be ugnelės: „Dabar didžiausia veikla – malda. Susirinkimai apslopę, ligonių lankymas ligoninėse nevyksta jau antri metai.“
Tačiau tai ne pati didžiausia bėda. Pasak Dangiros, blogiausia, kad karantinas „atmušė“ bendrystę, šįmet tenka dėmesio skirti pačioms caritietėms, kad jos išsijudintų. Dabar aktyviausios caritietės lanko viena kitą namuose ne todėl, kad pristinga fizinių jėgų tvarkytis, o todėl, kad kai kurias reikia iš naujo uždegti, nes… užsisėdėjo. Užsisėdėjusios namuose skundžiasi, jog nebenori veiklos, neturi sveikatos, o Mišias gali matyti per televiziją. Tačiau kai prispirtos draugių apsilanko „Carite“, joms vėl nušvinta akys. Dangira nesusilaikė nepagyrusi aktyviausių: Aldonos, Irenos, Julijos, Marytės, dviejų Palmirų, Teresės, Violetos ir Zitos. „Didžiausia užduotis – atkurti bendrystę“, – teigė vadovė.
Apie tai, kaip nepavargti, ir kodėl reikia mylėti save
Įkvepiantį sėkmės pavyzdį mums pasufleravo Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio skyriaus vadovė Jurgita Erslovienė, patarusi pasikalbėti su savanoriais Danute ir Terentijumi iš Miliūnų kaimo.
Danutė savanoriauja Raudonajame Kryžiuje net 20 metų. Tyliai, ramiai. Prie jos veiklos prisijungė ir vyras Terentijus. Prieš keletą metų judviejų nuotraukas galėjote pamatyti „Gimtajame…“ (tiesa, užsiimančius kita veikla), tačiau dabar kukliai pabrėžia nenorintys viešintis.
Danutė pasakoja: „Turiu pažymėjimą, išduotą 2002 m. vasario 2 d., bet jau anksčiau savanoriavau. Kaip viskas prasidėjo? Buvo laikotarpis, kai neturėjau darbo. Spaudoje pamačiau skelbimą, kad Raudonasis Kryžius ieško savanorių, galinčių padėti vienišiems senoliams. Projektas vadinosi ,,Nebūk vienišas“. Mėgstu bendrauti, man to reikia. Išdrįsau nueiti ir užsirašyti. Iš pradžių vyko mokymai, juose įgijome žinių apie sveikatą ir psichologiją, altruistinę veiklą. Tais laikais altruistinė veikla buvo naujas žodis. Sudomino. Savanoriams parinko vienišų žmonių (tuo metu jų nebuvo tiek daug, kaip dabar). Tada gyvenau mieste. Taip ir pradėjau lankyti senolius. Suskaičiavau, kad per tuos 20 metų iš viso lankiau bent 10 senolių, su kai kuriais bendravau 3–4 metus. Dažniausiai pasitaikydavo vyrai. Kai susiradau darbą, veiklos nenutraukiau – užsukdavau pas juos važiuodama dviračiu, nes buvo pakeliui. Tekdavo numinti ir į užmiestį, todėl Terentijų prašydavau, kad palydėtų. Taip ir jį įtraukiau į savanorystę. O kai vyras atsiranda, tai prisireikia įsukti perdegusią lemputę, tai išklibusią durų rankeną sutaisyti. Mums būdavo leidžiama nupirkti maisto, įnešti vandens ir pan. – smulkius darbelius galėjome atlikti, ne tik pasikalbėti. Savanorystė tapo mūsų gyvenimo būdu, kuris tenkino. Vėliau persikėlėme į kaimą, bet veiklos irgi nenutraukėme. Prieš pandemiją, regis, 2018 m., Raudonasis Kryžius pradėjo projektą „Šilti apsikabinimai“, vėl mus pradėjo aktyvinti, vėl vyko mokymai – kaip elgtis, kaip išklausyti, kaip pačiam nepavargti. Atsirado žmonių, kuriems reikėjo kas savaitę supirkti maisto. Nieko sunkaus – patys sau perkam, ir kitiems superkam.
Prasidėjus pandemijai, maistą tekdavo pristatyti tik iki durų. Tada seneliams negerai, klausia, kodėl neužeiname? Su jais bendraujame iki šiol. Dabar tų šiltų apsikabinimų nebėra, liko tik šilti pokalbiai telefonu. Kalbamės apie viską.
Kokios emocijos mus užplūsta? Atvežėm žmogui maisto paketų. Sako, kaip aš noriu kaimiškų paprastų blynų! Vyras gyvena vienas, tai prikepiau dubenį blynų, pavalgė šiltų. Po keleto dienų klausiu, kaip tie blynai? Sako: „Nu, vaikeli, priminė vaikystę ir jaunystę, kaip mama prikepei. Kaip kaime ant krosnies pasidėjau, dar ir rytą pavalgiau.“ Va tau ir emocija! Suprantat, to ir užtenka. Kitas žmogus paskambina pavakary, jaučiu, jo labai bloga nuotaika, sako, katinėlis antra para nepareina. Paguodžiu – pavasaris, išėjo pasivaikščioti, pareis. Žmogus nusiramino. Ir katinėlis po kurio laiko grįžo. Žmogus man padėkojo, kad… padėjau, pakalbėjau. Labai viskas paprasta. Ačiū ilgametei Rokiškio skyriaus vadovei Regina Sketerskienei – labai mokėjo patarti. Mokymai ir mums su Terentijumi pravartūs, nes mums apie 70 metų. Gerai, kol abu, o liksim kuris nors vienas, ir lauksim, kol kas nors ateis. Mieste gyvenantis ir judantis žmogus nueina bent į parduotuvę, o kaime taip ir lauki žmogaus, su kuriuo pasišnekėtum. Savanoriavimas man neatrodo joks ypatingas poelgis, užtenka nuoširdaus pokalbio. Jautiesi reikalingas. Visgi emociškai ir dvasiškai apsikrauname. Jie papasakoja apie meiles, jaunystę, išduoda ir paslapčių…
Kaip pačiam nepavargti? Tiems, kurie patys namuose prižiūri artimuosius ir mažai kur gali atsitraukti nuo jų, yra sunkiau. O jei lankai svetimą, tai paprasčiau. Svarbiausia atidžiai jį turi išklausyti, žmogus neturi jausti, kad atbėgai ir tuojau pat išbėgsi. Bet uždarius duris, jo problemų neturi priimti į savo vidų. To išmokstama per ilgą laiką. Iš pradžių ir mums buvo sunku – parsinešdavome problemų. Bet reikia save ugdyti, reikia nusistatyti ribą, ką tu tam žmogui gali padėti ir ką turi padaryti jo artimieji (ne visi yra vieniši). Vienas tu neišveši. Tada organizuoji, kaip įjungti kitus žmones. Pirmiau privalo padėti savieji, tam yra ir socialinės tarnybos, o mes galime tik emociškai, morališkai padėti. Turim mylėti ir save. Jei savęs nemylėsi, negalėsi mylėti ir kito.“
Labai reikalingas pastiprinimas
Pasak J. Erslovienės, šiuo metu dirbama su programa „Šilti apsilankymai“ ir startuojama su kita programa, pagal kurią senjoras, turintis judėjimo džiaugsmą ir norintis judėti, tapęs savanoriu, susidraugautų su kitu senjoru, kuris negali išeiti iš namų. Taip jau du žmonės neliktų vieniši, atskirti. Savanoriais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Jie labai laukiami. „Bendravimas, buvimas tarp žmonių mums visiems gyvybiškai reikalingas ir naudingas. Pandemijos akivaizdoje dar labiau išryškėjus gyvo bendravimo stokai, ko gero, kiekvienas klausėme savęs, ką galėtume padaryti, kad sumažintume bendravimo stygių? Prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gretų! Savanoriška veikla turi socialinę, psichinę ir fizinę naudą įvairaus amžiaus žmonėms. Vos kelios valandos per savaitę, skiriamos prasmingai savanorystei, pagerins Jūsų savijautą, įprasmins kasdienę būtį“, – skelbiama feisbuko paskyroje.
Pas kaimynus – panašiai
Ne ką geresnė padėtis ir kaimyniniuose Biržų bei Anykščių rajonuose. Pavyko sužinoti, kad Biržuose veikusi senjorų asociacija irsta dėl labai žemiškų ir suprantamų dalykų – mažėja jėgų, aktyvas iškeliauja į amžinybę. Vietoje asociacijos prieš porą metų susibūrė bendraminčių klubas ,,Senjorų arbatėlė“, kurio sumanytoja yra Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė Rita Venskūnienė. Tačiau jis skirtas tik neformaliam bendravimui. Poreikis yra. „Parašiau skelbimą, kad steigiamas toks klubas. Kai pirmąkart susirinko visi norintys dalyvauti, net išsigandau, kiek jų daug. Aktyvas labai nori savanoriauti. Daugiausiai tai buvę pedagogai. Jie veda renginius, edukacijas. Susigalvojame daug veiklos. Energingas klubo prezidentas surengė savo dailės parodos atidarymą. Artimiausiu laiku mokysimės šokti. Pamokyti ateis choreografė. Daug norinčiųjų, bet yra problema – reikia porų, o dauguma moterų – našlės. Taigi šoksime ir porinius, ir linijinius šokius“, – nuotaikingai pasakojo klubo iniciatorė.
Anykščiuose įsikūręs klubas daug žadančiu pavadinimu „Anykščių senjorai“, pasirodo, vienija tik buvusius vieno šokių kolektyvo šokėjus. Vadovė išvažiavo, šokėjų kolektyvas iširo, o išėję į pensiją, susivienijo į klubą, nes panašūs interesai. „Anykščių senjorų“ prezidentas sakė negirdėjęs, kad mieste būtų visus senjorus vienijanti organizacija.
Atbaido dokumentacija?
„Rajone nėra organizacijos, jungiančios senjorus, nors tai jiems aktualu. Ne kartą jiems kėliau tokį klausimą“, – sako rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Čaplikienė. Pasak jos, ir savivaldybė nevykdo projektų, kuriuose savanoriais būtų vien senjorai. Tiesiog tokie reikalavimai. Dabar rajone gyvuojančioms organizacijoms, klubams „pensininkas be poreikio“ dažniausiai netinka. Z. Čaplikienės manymu, nuo bendros, senjorus vienijančios organizacijos ir projektų kūrimo senyvus žmones atbaido kylantys reikalavimai, sudėtinga projektų apskaita ir atsakomybė. Dėl šių priežasčių jie „eina“ kaip partneriai kitų projektuose arba organizuoja renginius ir veiklas tik iš savų įnašų. Jos žiniomis, stipri senjorų asociacija susikūrusi Kaune.
Projektą iš dalies remia:
„Aš/Mes – LT“ – 3000 EUR
