Savanorė: žmonės labai greitai pajaučia, kad tu jų „nenurašai“

– Lietuvos probacijos tarnybos veiklos apibūdinimas skamba grėsmingai – tai „Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant: probaciją, viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, baudžiamojo poveikio (išskyrus turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ir įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimo asmenų fondą) ir auklėjamojo poveikio priemones (išskyrus įspėjimą ir atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą), atliekant asmens socialinės aplinkos, kriminogeninių veiksnių, taip pat kitų aplinkybių, galinčių padėti teismui individualizuoti probacijos sąlygas, tyrimą.“ Tokį įrašą skaitome tarnybos tinklalapyje. Jūs esate rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro sveikatos stiprinimo specialistė, nuolat šypsotės, šiltai bendraujate. Patikėkite, Jus sunku susieti su šia griežta tarnyba. Nuo ko prasidėjo bendradarbiavimas?

– Pagal dokumentus, savanoriauju nuo 2014 m. Bet bendradarbiavimas prasidėjo anksčiau. Papuoliau dėl to, kad ten dirbančios pažįstamos merginos pradėjo skųstis: turime probleminių asmenų, bet negalime jiems suteikti pagalbos. Tuomet dar nebuvo priklausomybių konsultanto, Rokiškyje veikė tik anoniminių alkoholikų klubas, pas psichologą būdavo neįmanoma papulti, nes Rokiškio psichikos sveikatos centre – eilės, o į Probacijos tarnybą atėjusiam žmogui pagalbos reikia čia ir dabar. Tarnybos specialistai turi žinių, bet negali išmanyti viską visose srityse. Taigi mano bendradarbiavimas prasidėjo nuo tokių prašymų: „Gal gali ateiti pagelbėti? Čia labai sunki situacija…“

Niekada neskirsčiau žmonių pagal tokius kriterijus: jei nusikaltai, tai neturi teisės taisytis, tave reikia „nurašyti“. Vieną kartą nuėjau, kitą… Teikdavau  psichologinę pagalbą įvairiomis temomis – priklausomybių, emocijų, elgesio. Arba paprasčiausiai žmogus neturėdavo kam išsikalbėti, taigi išklausydavau. Reikia trečio žmogaus, kuris būtų tarp to asmens ir probacijos darbuotojo. Taip ir papuoliau. Į mane buvo kreiptasi kaip į specialistę, nes tiesioginiame darbe išklausydavau daug mokymų apie psichinę sveikatą, priklausomybes ir visa, kas susiję su kūnu ir siela. Vėliau Probacijos tarnybos darbuotojos pasakė – žinai, jeigu taip gerai einasi, randi kontaktą, ar sutiktum būti savanore?

– Šią tarnybą pažįstate iš vidaus. Kaip ją apibūdintumėte paprastais, o ne standartiniais žodžiais?

– Tai įstaiga su specialistais, pareigūnais, kurie rūpinasi žmonėmis, nuteistais vienokia ar kitokia bausme ir atliekančiais bausmę laisvėje. Dirbama su asmenimis, kurie turi nuobaudų, bet palikti taisytis namuose. Kadangi asmuo nusižengęs, jis nuolat stebimas, kad jaustųsi atsakingas ir elgtųsi ne taip, kaip nori, o laikytųsi taisyklių. Todėl tokie žmonės pagal numatytą grafiką lankosi Probacijos tarnyboje. Jei reikia, gauna tam tikras paslaugas.

– Kaip nuteistieji reaguoja į tai, kad esate savanorė?

– Teko sutikti žmonių, prie kurių netoli gyvenau. Jiems iš pradžių buvo šokas ir netikrumas – kaip į juos pažiūrėsiu. Bet žmonės labai greitai pajaučia, kad tu jų „nenurašai“, nerūšiuoji. Jie, ko gero, žino, kad esu savanorė (specialistės būna įspėjusios), ir tą darbą darau ne dėl piniginio atlygio ar kitokių išskaičiavimų. Jei žmogus linkęs į kontaktą, greitai pajaučia, kad tu nori padėti, pagelbėti. Buvo visokių atvejų, bet nepasitaikė, kad nepriimtų ar nenorėtų bendrauti. Susitikimai vyksta Probacijos tarnyboje Rokiškyje paskirtą dieną (Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriuje Rokiškyje lankosi asmenys, gyvenamąją vietą deklaravę Rokiškio rajone – aut. past.).

Dabar yra priklausomybių konsultantas, psichologas, taigi tarnyba gali pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą, todėl man retai tenka ten eiti. Tokio darbo kaip iš pradžių nebėra, dabar likau kaip tarpininkas ir kuratorius tarp Probacijos tarnybos ir Visuomenės sveikatos biuro specialistų.

– Kokių problemų iškyla? Kokiomis temomis  šnekatės?

– Žmonės nori atviro pokalbio, bendravimo. Pastebėjau, kad labai skaudžiai jaučiasi vyrai, kurie atskirti nuo šeimos dėl smurto artimoje aplinkoje. Jie lyg ir norėtų grįžti į šeimą, ilgisi įprastos aplinkos, vaikų… Kiekvienas atvejis skirtingas. Vieni įvertina savo kaltę, kitiems, rodos, nieko baisaus neatsitiko – gal tik pastūmė, gal buvo tik žodinis smurtas… Pasitaikė atvejis, kai nuo šeimos atskirtas vyras (dirbantis, neturintis ryškių priklausomybių) buvo didelėje neviltyje dėl to, kad negali matyti nei žmonos, nei vaikų. Jam kilo suicidinių minčių, tad daviau asmeninio telefono numerį ir paraginau paskambinti tokiu atveju, jei būtų labai blogai. Gerą mėnesį taip vargome. Tiksliau pasakius, tai nėra vargas, bet negali visiškai užsiblokuoti ir nepriimti to žmogaus. Pakalbam, lyg ir gerai, paskui galvoji – ar viskas gerai, ar nieko sau nepadarys?

Įsiminė dar vienas atvejis. Moteris išleista anksčiau laiko, su apykoje, privalanti laikytis tam tikrų taisyklių. Skaudžiausia, kad ji pati save buvo labai pasmerkusi. Ji vietinė. O žinant, kad mūsų rajonas mažas, žmonės pažįsta vienas kitą, visų gyvenimo istorijos žinomos, jai atsitiesti reikėjo laiko. Jai skaudu būdavo išeiti į gatvę dėl aplinkinių. Paprasčiausiai kalbėdavomės apie tai, kad kiekvienas turime teisę pasitaisyti. Jei nuoširdžiai jauti, kad gali būti geresnis, tai, galvoju, ir aplinkiniai pastebės, nes žmonės taip gyvena – šiandien viena naujiena, rytoj kita, daug kas užsimiršta. Todėl gal nereikėtų sureikšminti, ką galvoja kiti. Reikia žinoti viena – elgiuosi teisingai, darau, kas priklauso, stengiuosi. Kaip kiekvienai žaizdai, tokiai reikia laiko, kad užsimirštų.

Manau, kad savanoris tokiose situacijose – gerai. Gerai, kai gali padėti. Gerai, kai yra lengvesnės problemos, paprastesni pokalbiai, bet kai žmogus taip giliai išgyvena ir nebemato prasmės, nebeturi vilties, tai tu prisiimi atsakomybę, kad suteiki viltį. O tu nežinai, ar jis tą viltį gaus, ar sugebės laikytis taisyklių. Todėl privalai labai pasvarstyti, kiek gali pagelbėti nepakenkdamas. Kad neužsikrautum naštos ir nesijaustum atsakingas už viską, galimybė suteikti kvalifikuotą ir profesionalią pagalbą irgi labai svarbu.

– Kaip kreipiatės vienas į kitą – „jūs“ ar „tu“?

– Kaip su kokiu žmogumi. Tarpusavyje susitariam. Aš leidžiu kreiptis vardu. Ir net to pageidauju, nes man taip paprasčiau. Kaip į juos kreipiuosi? Pagal aplinkybes (pasitaikydavo Laimutės bendraamžių, pasitaikydavo ir jaunesnių už jos vaikus – aut. past.). Daugiausiai sutinka, kad kreipčiausi vardu. Tai neutraliausia pozicija.

– Visgi kaip sugebate neužsikrauti emocinio  krūvio, juk žmonės išsikalba, o tokie pokalbiai nebūna linksmi, jie probleminiai…

– Pokalbis trunka apie valandą. Aš taip nemoku: pabaigiau ir „užsidarau“. Jei pajutau, kad skaudu, užsiblokuoti negaliu. Kad atitrūkčiau, vakarais pravėdinu galvą – išeinu pasivaikščioti.

– Ar esate skaičiavusi, su kiek žmonių bendravote?

– Tikrai neskaičiavau. Galbūt per vienerius metus daugiausia su 10 žmonių. Tai dažniausiai jaunuoliai, įvairaus amžiaus vyrai, moterų – viena kita. Džiugu, kad bendrai sumažėjo Probacijos tarnybos prižiūrimų asmenų skaičius.

– Kokios istorijos sėkmingiausios?

– Sėkminga istorija tos moters, apie kurią pasakojau. Gyvena toliau kaip visi žmonės. Buvo dvidešimtmečių jaunuolių sėkmingų istorijų. Pastebėjau, kad dauguma jaunuolių (su kuriais kalbėjosi – aut. past.) kilę iš tokių šeimų, kurioms gyvenimas nesusiklostė. Vaikinai patys nematė tinkamo pavyzdžio ir, gyvendami su draugėmis, lyg ir nori, kad būtų gerai, bet neturi modelio, neturi pamatų, kaip tai padaryti.  Tokiais atvejais būna paprasti pokalbiai: kaip tu turi elgtis su kitu žmogumi, kad ir jam, ir tau būtų gerai. Atrodo, tai paprastos tiesos, kurias atsinešame iš sėkmingesnių šeimų, bet jiems tai sudėtinga. Sako, aš noriu, bet negaliu. Sakau, jei nori, tai ir gali. Taigi problemos – nebūtinai globalios, bet ir elementarus emocijų nevaldymas, elgesio pagrindų neturėjimas. Jie nemoka teisingai išreikšti savo jausmų. Nežino, kad norėdamas gauti, turi kažką duoti.

– Ar visus prakalbinate?

– Visiško „bloko“ neteko sutikti, bet yra tekę pavargti, kad žmogus pajustų mano geranoriškumą. Sakydavau – jei atėjai tik todėl, kad padėtum pliusą, tai gali ir patylėti. Keista, bet patys prakalbėdavo, nes išbūti tylą, kaip ir ilgą akių kontaktą, ne visi išgali. Man Dievas davė „pakabintą“ liežuvį ir sugebu susikalbėti su įvairiais žmonėmis.

– Galbūt sulaukdavote gėlių?

– Gėlių nesulaikiau, bet saldainių ir komplimentų – tikrai.

– Ko pati iš jų išmokot?

– Kiekvieną kartą padėkoju aukštesnėms jėgoms, kad pačiai neteko to patirti, kad to nepatiria mano vaikai ir artimieji. Bent jau galiu pasidžiaugti, kad nesu jų vietoje. Negali to atsižadėti, bet tikiesi, kad neatsidursi. Žmogus gali būti visoks – ir juodas, ir baltas. Jie ne visą gyvenimą buvo blogi ar nesėkmingi. Tiesiog pasitaikė duobė, paslydimas… Ateina supratimas, kad nežinai, kas tavęs laukia.

–  Dėkoju už atvirą pokalbį.

Kas galėtų tapti Probacijos tarnybos savanoriu?

Visų pirma savanoriu gali būti kiekvienas ne jaunesnis nei 18 metų asmuo, atitinkantis Valstybės tarnybos įstatyme valstybės tarnautojams nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

Taip pat svarbu, kad mylėtų žmogų be išankstinio nusistatymo, priimtų jį tokį, koks yra. Laukiami turintys idėjų, minčių, kaip padėti nuteistiesiems, bei tikintys tuo, ką daro.

Savanoriais norintys tapti rokiškėnai laukiami Rokiškyje, Vytauto g. 17, arba galima skambinti vyriausiajai specialistei Ritai Dovydei tel. 8 652 20 655. Čia užpildys reikalingus klausimynus ir anketas.

Savanorių pagalbos prireikia sprendžiant nuteistųjų asmenines, socialines, psichologines, teisines  problemas, prisidedant prie jų prasmingo užimtumo organizavimo (tai gali būti meninė, sportinė veikla) ir pan., taigi pagelbėti gali įvairių profesijų savanoriai. Šiuo metu Rokiškyje pagalbą teikia  4–6  savanoriai. Ypač patarimų prireikia socialiai pažeidžiamiems, priklausomybių turintiems asmenims.

Lietuvos probacijos tarnybos Panevėžio regiono skyriaus inform.

Projektą iš dalies remia:

„Aš/Mes – LT“ – 3000 EUR