blank
Asmeninių archyvų nuotr.

Aurelija RAKAUSKAITĖ

Kodėl baigę mokyklą pasirinkote savanoriškąją karo tarnybą? 

Edvardas: – Kaip ir dauguma abiturientų, tiksliai nežinojau, ką noriu veikti baigęs mokyklą. Domėjausi įvairiomis studijų programomis, bet niekas neužkliuvo man už akių. Kadangi brolis neseniai buvo gavęs šaukimą į kariuomenę, prisiminiau, kad yra didelė tikimybė, jog ir mane pakvies. Užuot bandęs vengti, nedelsdamas nusprendžiau atlikti 9 mėnesių tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 2021 m. birželio 25 d. laikiau paskutinį savo brandos egzaminą, o jau 28-ąją atvykau į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų batalioną.

Domantas: – Į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą užsirašiau dar būdamas mokykloje. Šį sprendimą priėmiau kartu su draugu, nes abu to labai norėjom.

Robertas: – Buvo įdomu sužinoti ir pamatyti, kas yra kariuomenė ir koks gyvenimas ten verda. Norėjau išbandyti save, galvojau, galbūt čia rasiu savo kelią, darbą ir ateitį.

Gerda: – Niekada nebuvo minties, kad išauš diena ir aš būsiu kariuomenėje. Jau pradinėse klasėse žinojau, kad užaugusi būsiu policininkė, atrodė, buvau pasirengusi, bet turbūt pritrūko fizinio pasirengimo, dėl kurio man nepavyko įveikti atrankų. Neslėpsiu, tada galvojau, kad viskas sugriuvo. Tą dieną grįžus iš atrankų pasakiau mamai, kad noriu užsirašyti į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Mama paklausė vienintelio: ,,Ar tu tikrai to nori?“ Nenorėjau veltui leisti metų, žinojau, kad kariuomenė mane paruoš ir fiziškai, ir psichologiškai. Todėl šiais metais dar kartą bandysiu įveikti Lietuvos policijos mokyklos atrankas.

blank

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, ką atsimenate aiškiausiai iš pirmųjų savanorystės mėnesių?

Edvardas: – Atvykęs į batalioną supratau, kad nebus lengva. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Nuo pat pirmų dienų vadai pradėjo auginti „vilkus“. Rėkimas, vulgarūs žodžiai ir atsispaudimai tapo kasdienybe. Iš pradžių buvo neįprasta neturėti lengvo priėjimo prie telefono, eiti miegoti 22 val., keltis 6 val., nekalbėti valgant. Bet prie visko priprantama.

Domantas: – Buvo sunku. Per pirmuosius 3 mėnesius vyko bazinis kario kursas, kurio metu žmogus yra pripratinamas prie disciplinos, tam tikros tvarkos ir hierarchijos. Tuo metu nesunku ,,prisidirbti“, o už tai visi gaudavo ,,skatinimo“, tad kildavo nemažai pykčių.

Robertas: – Pirmieji įspūdžiai buvo tokie: tu ne namuose, čia nėra tavo mamos, tėčio ar brolio. Buvo daug streso, panikos, pasimetimo, kartais net ne į savo „kubriką“ (kambarys – aut. past.) atbėgi. Didžiausi įspūdžiai per pirmuosius mėnesius buvo pirmasis „miškas“ (krikštas – aut. past.), šlovės takas, kurį įveikus mums įteikė beretes. Po to laukė dvi savaitės kovinių šaudymų, kurių metu išmokome šaudyt „geske“ (G-36 automatas – aut. past.).

Gerda: – Tarnybą pradėjau spalio 4 d. Rukloje, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Atsimenu pirmąją dieną, kai įsėdau į autobusą, supratau, kad kelio atgal nebėra. Kaip ir dauguma atliekančiųjų karo tarnybą buvau susidariusi nuomonę apie kariuomenę, esą sistema išlikus sovietinės kariuomenės. Galiu drąsiai tai paneigti, šiais laikais kariuomenė yra pakankamai moderni, daug sistemų yra kompiuterizuotų. Reikia pakeisti šį požiūrį, jis buvo suformuotas nuo sovietinių laikų.

Kokie ryškiausi įspūdžiai buvo iš pirmų dienų? Kuopoje iš 90-ies karių buvo 10 merginų. Džiaugiuosi, kad gyvenome kartu tuos 9 mėnesius. Neslėpsiu, pačios pirmosios dienos buvo sunkios. Buvo sunku prisitaikyti prie tvarkos kareivinėse. Daug nežinomybės, daug fizinio ir psichologinio krūvio. Ramybės nedavė ir tai, kad buvome toli nuo namų, tuo metu batalione galiojo karantino ribojimai, tad namo grįžti galėdavome kartą per mėnesį ir rečiau.

Ypač įstrigo pirmasis žygis į mišką. Nežinojom, ko prireiks, ką susidėti į kuprinę, kaip ir kur nakvosim. Atsimenu, kai žiemą miške teko praleisti tris paras, nakvojome ant sniego, oras nebuvo palankus, sušlapome, sušalome, fizinio krūvio mažai, visas dienas turėjome vykdyti stebėjimą. Kadangi pakliuvau į skyrių, kuriame tarp 9 vaikinų buvau viena, visada sulaukdavau jų pagalbos, todėl buvo šiek tiek lengviau.

Kaip atrodydavo jūsų kasdienybė?

Edvardas: – Viskas vykdavo pagal savaitinį grafiką. Jis kabojo ant sienos. Diena prasideda mankšta, vėliau pusryčiaujame. Po valgio rytinis patikrinimas, kurio metu skyriaus vadai tikrina mūsų išvaizdą ir patalpų tvarką bei švarą. Toliau įvairios veiklos: pratybos, kuopos tvarkymas, sportas ar paskaitos. Pietaujame ir tęsiame veiklas. Po vakarienės laisvas laikas arba papildomos veiklos kuopos budėtojo nurodymu. Prieš miegą vakarinis patikrinimas ir ruošimasis miegui.

Domantas: – Diena prasidėdavo 5:45 val. su komanda ,,kuopa kelt“, po to mankšta, pusryčiai, ginklų paėmimas, rytinis patikrinimas. Po visų šių procedūrų prasidėdavo užsiėmimai.

Robertas: – „ Kuopa kelt“ – taip prasidėdavo mūsų diena šeštą ryto. Turėjome 10 min. pasiruošti rytinei mankštai, o per šį laiką spėdavom lovą pasiklot, persirengt ir iki tualeto nubėgt. Grįžę iš rytinės mankštos ruošdavomės pusryčiams, o po jų, aštuntą valandą, laukdavo rytinis patikrinimas – „kuopa kuopoje rikiuot“. Per rytinį patikrinimą sužiūrėdavo, kaip mes apsiskutę, nusivalę batus, ar tvarkingi kambariai, gerai sudėti daiktai ir paklotos lovos. Po to iki pietų eidavome į mišką arba klausydavomės įvairių paskaitų. Pavalgę pietus grįždavome prie darbų. Šeštą valandą vakaro vakarienė, o po jos bazinis kario kursas, papildomos veiklos. Turėjome ir laisvo laiko, galėjome naudotis telefonais, eiti sportuoti, žinoma, jei niekas neprisidirbdavo. Dieną užbaigdavome devintą valandą vakare vakariniu patikrinimu, dešimtą valandą jau galima gultis į lovas ir miegoti.

Gerda: – Mūsų dienotvarkė: 5:45–8:00 val. kėlimasis, mankšta, pusryčiai, pasiruošimas rytiniam kario ir kambario patikrinimui. 8:00–18:00 val. pratybos, teorinės paskaitos, iš kurių po to atsiskaitoma, praktinių užduočių vykdymas, fizinis rengimas, pietūs ir vakarienė. 18:00–20:00 val. rezervinis laikas nepasiektoms užduotims įgyvendinti arba laisvas laikas. 20:00–21:45 val. vakarinis patikrinimas, pasiruošimas miegui, miegas.

blank

Kas buvo sunkiausia ir kas džiugiausia?

Edvardas: – Sunkiausia buvo sėdėti, nemiegoti ir nieko nedaryti. Tarp paskaitų ar kitų veiklų būdavo 10 min. pertraukos, kurių metu turėdavome laiko pailsėti, bet būdavo ir ilgesnės pertraukos, kai paskaitas ar užsiėmimus atšaudavo dėl mums neaiškių priežasčių. Per jas sėdėdavome ant taburečių ir bendraudavome su kolegomis, bet kai kiekvieną dieną matydavome tuos pačius žmones, nebeturėdavome apie ką kalbėti. Tada mus pasiglemždavo nuobodulys. Vieni krėsdavo išdaigas, kiti slapta naudodavosi telefonu, dar kiti, žiūrėdami į vieną tašką, užmigdavo. Vienas iš džiugių dalykų, kuriuos patyriau, buvo šaudymas tikru ginklu. Ta galia, kurią pajaučiau savo rankose, yra nereali. Vien dėl šios patirties rekomenduočiau eiti į kariuomenę.

Domantas: – Man asmeniškai sunkiausia buvo įprasti prie kolektyvinės atsakomybės ir išgyventi bazinį kario kursą. Iš pradžių kūnas sunkiai įprato prie krūvio, tačiau laikui bėgant viskas tvarkėsi. Džiugiausia, kad atsirado ir stiprus ryšys tarp žmonių, su kuriais tarnavau. Ryšius palaikome ir dabar.

Robertas: – Šaltis ir rytas buvo sunkiausia, o džiugiausia – namai ir savaitgaliai, kai duodavo laisvo laiko.

Gerda: – Sunkiausia buvo išlipti iš komforto zonos. Teko išmokti gyventi ne tik vidaus, bet ir lauko sąlygomis. Vidaus tvarka buvo labai griežta. Nuo pat pirmųjų dienų mus mokė, kad karys turi išmokti paprasčiausius dalykus – tvarkingai paklota lova, tvarkinga uniforma ir nublizginti „kerzai“, spintelėje daiktai turėjo būti sudėti pagal tvarką, dulkės išvalytos, kambarys išplautas. Sunku buvo priprasti prie valgyklos maisto. Bazinio kario kurso metu negalėjome turėti savų užkandžių, todėl tekdavo ir ,,badauti“, teko atsisakyti tokių įpročių kaip telefono paėmimas į rankas, atsigulti į lovas net nebuvo minties, teko džiaugtis kėdute, kurią turėjome. Džiugiausia būdavo išvykti į pratybas. Imituodavom mūšius ne tik miškuose, bet ir miestuose. Įveikus bazinį karinį parengimą mums teko galimybė rinktis specialybę likusiam tarnybos laikui. Pasirinkau šaulio gelbėtojo specialybę. Savo sprendimu džiaugiuosi, nes teko ne vien imituoti sužalojimus, bet ir panaudoti savo žinias, suteikiant pirmąją pagalbą.

Ką pasiimate iš šios patirties, ko išmokote, supratote?

Edvardas: – 9 mėnesių tarnyba buvo naudinga. Įgijau karo žinių, sustiprėjau fiziškai, pasikeitė mąstymas. Vadai išvedė mus iš komforto zonos. Murgdėmės pelkėse, purve, upeliuose, sniege. Kentėm karštį, šaltį, audras, speigus. Bėgant laikui supratau, kad galiu daugiau nei maniau. Sudėtingoje aplinkoje žmonės keičiasi, todėl kariuomenėje turėjau galimybę pamatyti save kitokį.

Domantas: – Išėjau sustiprėjęs tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pradžioje nesupratau, kam buvo keliamas stresas, kodėl naujokams kurtos nepatogios situacijos. Tai tam, kad nestandartinėje situacijoje nepasimestum. Būdamas ten supratau, kad mano limitai yra tik mano galvoje, aš sugebu daug daugiau, negu galvoju, tereikia nepralaimėti kovos savo galvoje, nes psichologija lemia viską. Taip pat išmokau nemažai dalykų, kuriuos galiu panaudoti ir civiliniame gyvenime.

Robertas: – Pasiėmiau ir išmokau daug. Reikia pačiam patirti, kad suprastum, ką tau duoda ši savanorystė. Supratau, kad smulkmenos kartais labai daug reiškia ir kad visada gali būt blogiau, tad reikia labiau vertinti tai, ką turi.

Gerda: – Supratau, kad net maži dalykai, į kuriuos kiti nekreipia dėmesio, yra labai svarbūs. Visi siekiame būti gražiausi, populiariausi, norime „krūvos“ draugų, pinigų, gražių daiktų. Kad tai turėtume, nenorime daug darbo. Geras jausmas apima, įveikus visas kliūtis, tada supranti, kad gali padaryti tai, apie ką tik svajojai. Kariuomenėje įgytą patirtį galėsiu panaudoti ir civiliniame gyvenime. Sunkios užduotys ir įtemptos sąlygos išmokė mus dirbti komandoje, išugdė lyderius, gebančius prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir kūrybiškai įvykdyti patikėtas užduotis. Supratau, kad būti kariu – tai daugiau nei darbas.

blank

Kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, tuo metu jūs savanoriavote, kokios buvo reakcijos sužinojus naujienas, galbūt kažkas keitėsi jūsų tarnyboje, ar buvo neramu?

Edvardas: – Visa mano tarnyba buvo nerami dėl viruso ir pabėgėlių problemų. Kai buvo pradėti karo veiksmai prieš Ukrainą, aš išsigandau, nes nežinojau, kas dabar bus. Man 19 metų, dar visas gyvenimas prieš akis. Vykti į karo frontą didelio noro nebuvo. Aišku, smagu tiems „grybams“ duoti į kaulus, bet kai vadai mums pranešė, kad tarnybą tęsime, paskaitos vyks, palengvėjo.

Domantas: – Vasario 24-osios ryte budėtojas surikiavo visą kuopą ir pranešė žinias. Ta diena buvo labai keista, mažai bendravom tarpusavyje, visi tarsi užsisklendė. Tvyrojo nerimas, kas dabar bus ir kaip viskas keisis. Tačiau einant laikui, pastebėjau, kaip visi stipriai palaiko Ukrainą, kaip visų širdyse užsidegė patriotizmo liepsna.

Robertas: – Buvo panikos, aišku, vieni juokavo, kad varysim kariaut, kiti net nenorėjo apie tai galvot. Tarnyba pasikeitė, stojom į greitojo reagavimo pajėgas, buvom į pasienį savaitei išvažiavę. Juokavom, kad tai vienintelė ekskursija, kai iš kitų kuopų arba batalionų važinėdavo. Jutome įtampą, kad bet kada gali eit į mūšį.

Gerda: – Kuopos vadas patarė nepanikuoti, mūsų užduotis buvo raminti aplinkinius, pranešėme šeimai ir draugams, kad neskubėtų tuštinti parduotuvių lentynų ir nesijaudintų dėl mūsų, sekėme naujienas, gavę bet kokią svarbią informaciją iš vadų, aptardavom, kaip kas, kas mūsų gali laukti. Prasidėjus karui tarp Ukrainos ir Rusijos, buvom parengtyje, pasiruošę bet kurią minutę išvažiuoti prie sienos, tapome greitojo reagavimo batalionu. Raminome vieni kitus, todėl didelės baimės nebuvo.

Ar mitai ir stereotipai apie tai, kad mūsų jaunimas rinktųsi patogumą ir galimybę išvykti į užsienį prasidėjus karui, yra teisingi, ar vis dėlto patriotizmas ir pilietiškumas dar nėra dingę? 

Edvardas: – Kariuomenėje mačiau įvairių žmonių: ir tų, kurie bėgtų pasitaikius galimybei, ir tų, kurie tvirtai stovėtų už savo tėvynę. Aš asmeniškai likčiau Lietuvoje.

Domantas: – Negalima kalbėti už visus, labai priklauso nuo asmenybės. Patriotizmas nėra dingęs, visais laikais buvo apatiškų žmonių. Manau, kiekvienas gali prisidėti prie šalies gynybos ir tam nebūtina imti ginklo. Vien tai, kad žmogus nekolaboruoja su priešu, jis jau padeda ginti savo šalį. Pats planuoju tęsti tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Robertas: – Atvirai kalbant, manau, bėgtų ir rinktųsi patogumą. Juk 9 mėnesių kariuomenės daugelis vengia, tai apie karą nėra ką kalbėti. Tema plati, galima daug diskutuoti. Žinoma, būtų tokių, kurie liktų, ir tokių, kurie bėgtų. Manau, pačioje visuomenėje yra vieningumo problema. Aš likčiau, priesaika duota.

Gerda: – Negaliu lyginti visų, bet, manau, didelis skaičius savanorių rodo, kad jie renkasi patriotizmą ir pilietiškumą. Kiekvienas norėtų to patogesnio ir lengvesnio gyvenimo, bet vis daugiau jaunimo supranta, kad 9 mėnesiai yra labai trumpas laikas, per kurį gali pasiimti visko, ko gali prireikti ateityje kilus karui. Aš visiškai sutinku, kad ginti Tėvynę yra kiekvieno piliečio pareiga.

Moteriai kariuomenėje ne vieta. Tai stereotipas?

Edvardas: – Tarnybos metu mačiau tikrai šaunių moterų karių, todėl nepritariu šiam teiginiui.

Domantas: – Kaip ir minėjau, kiekvienas gali prisidėti prie šalies gynybos. Moterims kariuomenėje tikrai yra vietos, tačiau visuotinio merginų šaukimo nepalaikau.

Robertas: – Būna net geresnių merginų karių nei vyrų. Tokios stumia karius į priekį, tad negalėčiau sakyti, kad moterims ne vieta kariuomenėje.

Gerda: – Vis dar stipri nuostata. Kariuomenė, šalies gynyba daug amžių, daug metų suvokiama kaip vyriškas užsiėmimas. Dauguma teigia, kad merginos negeba atlikti

užduočių, nėra fiziškai stiprios, greičiau palaužiamos emociškai. Labiau akcentuojama, kad moterų paskirtis – gimdyti ir auginti vaikus, o ne ginklu ginti šalį. Savanoriškai pasirenkančios karo tarnybą moterys save laiko karėmis, jos yra lygiavertės su vyrais ir gali ginti savo šalį.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: