blank
Antro šanso“ archyvo nuotr.

Organizacijos veiklos pradžia

Rokiškėnams idėja įkurti beglobių gyvūnų organizaciją kilo jau seniai, tačiau ji buvo įgyvendinta prieš karantiną. „Esame savanorių, gelbstinčių gyvūnus, grupė. Vienijamės po feisbuko grupės „Gyvūnų gerovės organizacija „Antras šansas“ vardu. Viskas prasidėjo beveik prieš 3 metus, kažkaip chaotiškai, o viso to „kaltininkė“ – Jolita Arcimavičienė. Tuo metu moteris gyveno Airijoje ir buvo grįžusi atostogų. Susitikau ir pakviečiau ją ateiti į tuo metu organizuotą gyvūnų mylėtojų susitikimą.

Visi pakalbėjome ir išsiskirstėme, o ji pati viena jau rytojaus dieną nuvyko pas tuometinį merą Antaną Vagonį, kuris „palaimino“ iniciatyvą sterilizuoti bešeimininkes kates skirdamas tam pinigų iš numatytų lėšų. Po to užsimezgė Jolitos pažintis su Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos vadove Jolanta, kuri davė pirmąsias priemones: narvą, gaudyklę ir transportavimo dėžutę. Taip prasidėjo kačių sterilizacija Rokiškio rajone. Jolitai padėti pasisiūlė Galina Markovienė ir Asta Mikalajūnienė. Jos ir po šiai dienai savanoriauja. Jolita sukūrė feisbuko grupę, kurioje dabar jau per 5800 narių. Grupės tikslas vienyti savanorius ir rėmėjus, dalintis naudinga informacija, o taip pat informacija apie rastus, dingusius, dovanojamus gyvūnus bei tuos, kuriems reikalinga pagalba“, – prisiminimais apie organizacijos veiklos pradžią dalinosi savanorė Nijolė Pranskūnaitė.

Tai – ne prieglauda

Organizacijos savanoriai atskleidė sulaukiantys žmonių skambučių, besiteiraujančių, kur yra prieglauda, kur galima atvežti rastus beglobius gyvūnus. Visgi asociacija nėra prieglauda, tai – ne pelno siekianti organizacija, ginanti gyvūnų teises ir gerovę. „Antro šanso“ veiklos stilių galima vadinti kaip sėkmingo nuotolinio darbo pavyzdį, kuomet skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo, skirtingų politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonės, gyvenantys vieni nuo kitų per šimtus ar netgi per tūkstančius kilometrų, niekieno neliepiami, nesamdomi, neapmokami, vienijasi bendram tikslui, pasiduoda koordinacijai, greitai ir operatyviai sprendžia situacijas ir pasiekia stulbinamų rezultatų.

Trūksta atsakingų šeimininkų

Teikiant pagalbą gyvūnams, neišvengiamai susiduriama žiauriai su augintiniais besielgiančiais žmonėmis, matomas jų elgesys, o priprasti prie žiaurumo ir savanaudiškumo – neįmanoma. Įprastai tokiems žmonėms gyvybė nėra vertybė, o gyvūnas reikalingas kaip daiktas, kuris naudojamas, kol naujas ir gražus, o nusibodęs lengva ranka išmetamas ar keičiamas kitu.

Pasiteiravus, ko šiuo metu trūksta rajono beglobiams, paaiškėjo, kad pirmiausiai atsakingų šeimininkų. „Šiuo metu, kaip ir visada, labiausiai trūksta jaukių namų ir atsakingų šeimininkų, kurie rūpinasi, maitina, suteikia tinkamas sąlygas, sterilizuoja, ženklina, sunegalavus gydo, nepalieka kančiose gaišti, neatsikrato. O šiaip katėms reikia sauso maisto, kačiukams – šlapio ėdesio, vaistų nuo blusų, ausų erkučių, taip pat reikia pinigų sterilizacijoms, pagalbos transportu. Pagaliau reikia noro padėti, o ne atsikratyti“, – sakė N. Pranskūnaitė.

Moteris pridūrė, kad sterilizacija – svarbiausias būdas, norint sustabdyti gyvūnų populiacijos plitimą, ir pasidžiaugė, kad vis daugiau žmonių tai supranta, o pastebėję valkataujančias kates savo aplinkoje apie jas praneša.

Savanorės teigimu, šiuo metu rajone išskiriamos dvi vietovės, kuriose situacija blogiausia. „Daugiausiai beglobių gyvūnų yra Jūžintuose ir Kazliškyje. Galimai dėl žmonių požiūrio – problemų nematymo ir tam tikrų prioritetų nebuvimo“, – sakė Nijolė.

Savanorių atsidavimas

Gyvūnų gerovės organizacija „Antras šansas“ kasdien sulaukia daugybės skambučių su įvairiais klausimais ir prašymais – apie benames kates, pastebėtus ar sugautus kačiukus, lakstančius šunis, partrenktus, nemaitinamus, skriaudžiamus gyvūnus, ir į kiekvieną pagalbos šauksmą reaguoja organizacijos savanoriai. Kiek anksčiau Nijolė „Gimtajam…“ yra sakiusi, jog būti savanoriu – tai padaryti viską, ką ir kiek gali dėl gyvūno konkrečioje situacijoje: maitinti gyvūnus, teikti jiems prieglobstį, gaudyti, socializuoti ir dovanoti mažylius, vežti gydyti, sterilizuoti, pagloboti po operacijos, aukoti, organizuoti paramos renginius. Pirmiausia, žinoma, savo aplinkoje.

Rajone apstu tikrų žmonių – tokių, kurie negali praeiti pro daromą neteisybę ar blogį, kurie savo aplinkoje padaro viską, kas nuo jų priklauso, kad pasaulis taptų gražesnis ir teisingesnis, kurie dažniausiai skambina į „Antrą šansą“ ir klausia, kuo gali padėti.

Tarsi gyvūnų ambasadoriai seniūnijose

Aktyvių ir nuolat organizacijoje dirbančių savanorių nėra itin daug, tačiau gretos vis pasipildo. „Kol sėdi vienas ir graužiesi dėl sunkios gyvūnų būklės, atrodo, kad bendraminčių nedaug, bet kiek apsidarius pasirodo, kad jų šimtai. Vieni aukoja maisto, kraiko, paveža gydyti, kiti maitina kaimuose, sodybose, gyvenvietėse tuntus kačių, priglaudžia rastus šuniukus, socializuoja laukinių kačių šeimas, skambina, praneša, tariasi… O kai ieškai išeities – ją randi.

Daugelyje seniūnijų yra, kaip sakau, gyvūnų ambasadoriai, kurie rūpinasi krašto gyvūnais: Juodupėje – dvi Ramintos, Janina, Rožė, Diana, Gita, Obeliuose – Evelina, Agnė, Rita, Kamajuose – Sigita, Esmeralda, Irena, Pandėlyje – Bronė, Sonata, Dainora, Kavoliškyje – Nijolė, Dalia, Rimutė, Gabrielė, Maineivose – Vesta, Panemunėlyje – Elida, Jolita, Laibgaliuose – Zita ir Laimutė.

Kaip pavyzdį reikėtų paminėti Daliečių kaimo žmones, kurie sutartinai globoja uogautojų į mišką išvežtas kates, rūpinasi jų sterilizacija“, – prie gyvūnų gerovės prisidedančius kraštiečius vardino Nijolė.

Iššūkis – galėti veikti „čia ir dabar“

Su kokiais iššūkiais susiduria savanoriai? „Kartais bėda nutinka naktį, ar kai visi dirba tiesioginius darbus. Tada reikia skubiai ieškoti žmonių, kurie veiktų čia ir dabar, arba pačiam keltis iš lovos ir važiuoti paimti sužeisto gyvūno, konteineryje rastų mažylių ir pan. Ir po šiai dienai dirbame su Utenos gyvūnų mylėtojų draugija, kuri yra mūsų sėkmės prielaida ir garantas. Jos vadovė Jolanta Guobaitė yra besąlygiškai gyvūnams atsidavęs žmogus. Iš jos mokiausi ir mokausi visko. Žiūrėdama į ją matau, koks turi būti vadova,s ir suprantu, kad 80 proc. darbo sėkmės priklauso būtent nuo vadovo. Gali padaryti geriausiai įrengtą prieglaudą, bet jei nebus gero vadovo, galiausiai ji gali tapti sterilia migdykla“, – apie iššūkius pasakojo savanorė.

Kokių savybių turi turėti savanoris tokioje veikloje? Ar pakanka tik mylėti gyvūnus? „Mylėti – pirmiausia, nes meilėje telpa nuoširdumas, pasiaukojimas, atsidavimas, o toliau kiekvienas gali rasti veiklos būdą pagal savo amžių, patirtį, pajamas, turimas specifines žinias ir gebėjimus.

Prisidedančių prie beglobių gyvūnų organizacijos veiklos yra nemažai, bet, moters teigimu, žmonių visgi trūksta. „Mes nesame prieglauda ir neturime patalpų – gyvūnus globojame namie. Iš dalies tai gerai, kadangi atkrinta brangus patalpų išlaikymas, atlyginimai darbuotojams ir t. t. Visgi labai reikia žmonių, kurie laikinai priglaustų rastas kates ir šunelius, galinčių suteikti nuolatinę vietą gyventi baikštukėms katytėms, kurių niekas nenori imti“, – sakė Nijolė.

Aukojančiųjų mažėja

Kaip keičiasi rokiškėnų požiūris į gyvūnus? „Išmestų gyvūnų šįmet randame kaip niekad daug. Tik nežinau, ar dėl nenoro gyvūnus ženklinti, ar todėl, kad žmonės tapo jautresni, atsakingesni, todėl gelbėja, praneša, ieško sprendimo. Daugiau žmonių žino apie mūsų veiklą, todėl kreipiasi. Tikriausiai ir plika akimi matyti, kad mieste praktiškai nebeliko valkataujančių kačių. Liūdina tik tai, kad mieste nėra palankios šėryklų registravimo viešose erdvėse tvarkos.

Tenka rengti akcijas beglobiams gyvūnams paremti. Pastebime, kad yra nuolat aukojančių rokiškėnų, tačiau apskritai lėšų surenkame mažiau. Turbūt kaltas sunkmetis. Žemai lenkiu galvą prieš visus ir prieš kiekvieną, kas gelbsti, dalinasi paskutiniu kąsniu su jo neturinčiais.

Gyvūnų maisto, kraiko, kitokių gėrybių galite palikti vežimėlyje, esančiame „Norfoje“, prie turgaus, Krivicko „Zooprekių“ parduotuvėje, gyvūnų prekių parduotuvėje „Santovita“. Aukų dėžutės yra išvardytose vietose, taip pat kavinėje „Pupelė“ ir E. Užupio vet. klinikoje. Paaukoti galite ir pervesdami pinigų Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijai, įm. kodas: 184211367 a. s. LT417044060002546192, SEB bankas. Radę išmestus, į bėdą pakliuvusius gyvūnus, taip pat dėl sterilizacijų skambinkite Nijolei tel. 8 698 86 699, dėl šuniukų – Mantei tel. 8 623 89 151 arba Jolantai tel. 8 612 32 962.

Projektą iš dalies remia:

blank

„Aš/Mes – LT“ – 3000 EUR

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments