blank
Renė Vilkaitė (viduryje): „Atvažiavot, sugraudinot...“ V. Bičiūnaitės

Ištisa dovanų epopėja

Prieš trylika metų Lailūnų kaimo bendruomenės valdybos nariams kilo idėja aplankyti senukus ir įteikti pačių gamintas dovanėles. Sveikino tuos, kuriems per 80 metų. 2013 m. dovanojo angeliukus ir kaimo moterų keptus saldumynus. 2014 m. bendruomenės pirmininkė Daiva Lukošiūnienė senjorams padarė suvenyrines knygas. Nuo 2015 m. pradėti sveikinti visi, kurie vyresni kaip 75 metai. Tais metais jiems įteiktos išlietos kalėdinės žvakutės. Kitais metais dovanotos iš laikraščių nupintos pintinėlės (autorė D. Lukošiūnienė). 2017 m. pasveikinti net 33 senjorai, jiems įteikti specialiais stiklo dažais dekoruoti puodeliai. 2018 m., padedant edukatorei D. Lukošiūnienei, bendruomenės moterys pagamino muiliukus-kempines. Dar kitais metais senoliai sulaukė molinių suvenyrų, kuriuos lailūnietės nulipdė Salų dvare. 2020 m. visi senukai apdalinti origami technika išlankstytomis eglutėmis.

Dalis senjorų sueidavo į tradicinę adventinę popietę „Gerumu sušildyk“ kaimo bendruomenės namuose, ten ir atsiimdavo dovanėles. Tačiau šventę praleisdavo tie, kurie negaluoja, yra slaugomi ar gyvena už keleto kilometrų. Juos moterys aplankydavo pačios. Per pandemiją nebuvo nei adventinės popietės „Gerumu sušildyk“, nei gyvų susitikimų namuose, todėl dovanas, susiskambinus su šeimininkais, tekdavo palikti už durų.

Šįmet moterys prikepė meduolių, juos išgražino spalvotu glajumi, supakavo į dailią, kalėdinėmis puošmenomis apipavidalintą dėžutę. Tuos, kurie į popietę neatėjo, lankė namuose. Keliauti kartu įsiprašė ir „Gimtasis…“

blank
93 metų Kseverija Valentienė ką tik apsipirko autoparduotuvėje.

Raudonas kepures sutinka ir su džiaugsmu, ir su ašaromis

Gruodžio rytas. Lailūnų kaimo bendruomenės namai. Trys moterys – Rita Inčiūrienė, Aurelija Vošterienė ir Daiva Jakubkienė – dedasi ant galvos raudonas nykštukių kepures, ima keletą kartoninių dėžių su dovanomis ir neša į visureigį. Kam tos kepurės? Kad būtų smagiau, šventiškiau. Taip daro kasmet – virsta nykštukėmis. Aš ruošiuosi važiuoti savuoju automobiliu iš paskos, bet moterys sustabdo – tilpsim visos, mat su savuoju kai kuriais keliais neišvažiuosiu, o ūkininkės Daivos darbinis „džipas praeis“, nes „tiltus sujungsim“.

Kaimo bendruomenės vadovės Ritos rankose – sąrašas su šešiolikos žmonių vardais, pavardėmis. Kad neužmirštų nė vieno. Iš viso jame buvo 26 pavardės, tačiau kitiems jau išdalinta. Sustojame prie kaimo parduotuvės. Reikia nupirkti keletą talpų geriamojo vandens. Tai Broniui. Vienam iš sąrašo. Kodėl jam reikia vandens iš parduotuvės, nekamantinėju, nes džipas pajuda ir moterys pradeda aptarinėti, kokia gatvele geriau važiuoti, o ką dar iš anksto reikėtų įspėti telefono skambučiu. Iš pradžių sukamės po gyvenvietę.

„Stasytė auksarankė, duonos kepėja, dalyvaudavo mūsų veiklose, suruošdavo rankdarbių parodas“, – taip apie Stasę Pavilonienę sako Rita. Stasytė mus sutinka linksma ir smagi. Ko gi ko būti liūdnai? Ji giria savo brolį Alfonsą, atvažiuojantį čia kiekvieną penktadienį. Jis padeda tvarkytis. Fotografuotis sėda prie nuotraukomis nukabinėtos sienos. Jose artimieji, giminės susitikimo akimirkos. Ant sienos daugybė įrėmintų padėkų, skirtų Stasytei. Nuo bendruomenės. Visas gautas padėkas čia atveža ir jos brolis Alfonsas Kukenis. Nespėju visų perskaityti. „Jis net prezidentūroje apdovanotas…“ – kužda man viena nykštukė.

Visai kitokia nuotaika Renės Vilkaitės namuose. Moteris ir nustemba, ir susigraudina. Panašu, kad prie vienatvės nepriprantama. „Atvažiavot, sugraudinot tiktai. Ačiū, kad prisimenat…“ – ištaria. Matomiausioje vietoje ant sienos – šventųjų paveikslai. Nykštukės apkabina ir ramina: „Va, žiūrėkit, už lango kokia diena graži…“ Ir dingsta Renės liūdesys, jau linksmiau pamoja ranka.

Vladas dienas leidžia irgi vienas. Prie vartų pasirodo su darbiniais rūbais – sako, kažką „virino“. Santūrus, bet priimant dovaną veide kartu su šypsena šmėsteli ir liūdesys. Tačiau liūdėti neleidžia skardžiabalsė nykštukė Daiva, dainuojanti Skapiškio kultūros centro (Kupiškio r.) vokaliniame ansamblyje – tai „džingelbens“ užtraukia, tai ilgą eilėraštį apie Kalėdų žvaigždę deklamuoja. Kitos nykštukės ją linksmai traukia per dantį: „Matosi, kad anūkų turi.“

Į vienkiemius

Aplankę dar keletą lailūniečių, sukame į tolimesnius kaimus. Vienkiemiai. Pas kai kuriuos nuo pagrindinio kelio iki namo tenka brautis per sniegynus, kažkieno porą kartų pravažinėtomis vėžomis. Gyvena po vieną, po vieną. Arba dviese, bet slaugomi. Su kai kuriais susimojuojam tik per langą, nes vos pasikelia iš lovos. Kai kas, norėdamas atsilyginti geru, tiesia nykštukėms šokolado plytelę, prašo prisėsti. Vieni mažakalbiai, kiti kalbos turėtų pusei savaitės. Vieni kuklinasi savo amžiaus ir sako nenorintys viešumo. Kiti atvirkščiai – pokštauja apie metų skaičių ir numoja ranka: jei reikia, fotografuokit.

Tai kieme, tai trobos viduje mus sutinka šuneliai. Smalsūs, sargūs, išpuoselėti. Pagrindiniai vienišių draugai ir sargai.

Vieną vienkiemį nuo kito skiria nemaži atstumai. Daiva mintinai žino, kurie keliukai tikrai šviežiai atvalyti. Tie, kuriais rieda geltonas mokyklinis autobusas. Žino, kur atvalyta tik užvakar. Sniegingus aplenkiam.

Moterys pravažiuoja bent kelis namelius, į kuriuos anksčiau užsukdavo. Per metus iš aplankomų žmonių sąrašo pranyko keturios pavardės. Tik vienkiemiai liko. Be gyventojų ir sargų.

blank
Praminam takus į Broniaus trobą.

Jei ne džipas…

Dar tada, kai stabtelėjome Lailūnų gyvenvietėje, prie mūsų džipo pribėgo paštininkė ir išklausinėjo, kada pasuksime į Ažubalių kaimą. Jai, kaip ir mums, reikia pas Bronių. Mums – su dovana ir vandens talpomis, jai – su pensija. Anksčiau Bronius pats ateidavo arba atvažiuodavo dviračiu iki Obelių kaimo, pasitikdavo paštininkę ir pasiimdavo pensiją, dabar negali, nes ką tik grįžęs iš ligoninės. Reikia nuvežti. Pašto automobilis žemas, todėl juo kelionė pas Bronių neįmanoma.

Obelių kaime paštininkė sėda į mūsų visureigį. Važiuojam. Laukuose kaimo keliukas baigiasi. Toliau – pieva. Visa laimė, kad per ją kažkas važiavo traktoriumi ir prastumdė sniegynus, kitaip pėsčias vargu ar pasiektum Broniaus namus. Atvalytas „kelias“ eina pagrioviu, kur buvo suneštos aukščiausios pusnys, kur pasislėpę grioveliai, duobės. Džipas ne kartą šokteli, moterys puola patarinėti vairuotojai, kad tausotų amortizatorius. Po maždaug 2,5 kilometro atsiduriam Broniaus kieme.

Varganas, šaltas jo ir draugės būstas bei gyvenimas. Įteikti meduoliai juos nustebina. Virtuvėlėje ir kambarėlyje surikiuota apie dešimt talpų su geriamuoju vandeniu. Ačiū dievui, dar ir be bendruomenės moterų kažkas jais pasirūpino. Pasirodo, Broniaus kieme šulinys užgriuvęs. Vandens jie parsineša iš kaimyninės sodybos. Tačiau ji tolokai, taigi tokia pagalba labai praverčia.

Obeliuose išleidžiam paštininkę ir su gailesčiu nužvelgiam jos darbinį automobilį – nebūtų atlaikęs kelionės pagrioviu.

Lengva matematika

„O, pas Kseveriją autoparduotuvė atvažiavus! Padėsim parsinešti krepšius“, – pralinksmėja nykštukės, pamačiusios tolumon nurūkstančią mašiną ir ant kelio likusią moteriškę. Kseverija Valentienė nujaučia, kad turėjome atvažiuoti. Atiduoda krepšius. Nesikuklina – jai geriau įsikibti į parankę. Einame į kiemą. Laipteliai nubarstyti smėliu, kad kojos neslystų. Kaip ir visus, sveikiname su artėjančiomis šventėmis, kažko linkime. Sekcijoje, garbingoje vietoje, stovi pernai gauta nykštukių dovana – rankų darbo ąsotėlis su gėlytėmis. Šeimininkė pažįsta Ritą, o Daivos ir Aurelijos – ne. Abiem tenka aiškintis, kieno marčios ar žmonos esančios. „Vis viena ir viena, tai gerai, kad nors nykštukai užsuko“, – juokauja senolė. „Nesakykit, nesakykit, kieme dažnai sūnaus mašiną matau…“ – porina Daiva, eilinį kartą sako eilėraštį ir dainuoja. Pasirodo, ir Kseverija turi puikų balsą, anksčiau dainuodavo kultūros namų kolektyve. Pasiteirauja, ar Daiva moka dainą „Ko liūdi, berželi“. Ir uždainuoja sodriu balsu. Tačiau jos dainos žodžiai kitokie, jaunesnėms moterims negirdėti, tad Daivai tenka tik vietomis pritarti. „Daug dainų mokėjau, bet pamačiau, kad jos nebereikalingos“, – apgailestauja senolė ir prisimena savo drauges dainininkes. Jos iškeliavusios anapilin arba retai iš namų beišeina.

„Kiek jums, močiute, metų?“ – klausia Daiva. „Vat nebeprisimenu, kuris skaičius eina pirmiau: 3 ir 9 ar 9 ir 3“, – gudriai papokštauja Kseverija. Nykštukės suklega: „Žinoma, kad pirmiau 3, o po jo 9. Štai taip gyventi reikia!“

Kas iš to?

Ilgiems pokalbiams tokiose kelionėse stinga laiko, bet svarbiausia – atneštas geros nuotaikos pliūpsnis ir pasakyta, jog nė vienas nepamirštas. Džiaugsmui suteikti pakako gero pusdienio, visureigiu nuvažiuota kiek daugiau nei 20 kilometrų, aplankyti Lailūnų, Obelių, Ažubalių, Lebedžių kaimai. Nesvarbu, kada tie meduoliai bus suvalgyti: sėdint prie šventinio stalo ar anksčiau. Svarbu, kad jie teiks vidinės šilumos.

Projektą iš dalies remia:

blank

saukstasakute
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: