Po šio pokalbio galiu drąsiai sakyti, kad geriausias vaistas nuo niūrumo, nepasitikėjimo, juoko trūkumo – Greta Paliulionytė. Ši mergina kuria lengvai įsimenamus, linksmus eilėraščius, studijuoja ir dirba reklamos srityje. Su ja kalbėjomės apie kūrybą, socialinius tinklus, jų galią ir galimus panaudojimo būdus. Skaitykite labai atidžiai, pažadu – ne kartą nusišypsosite.
– Niekada nemėgau klausimo, kaip gyveni? Jis toks platus ir abstraktus, tačiau kartais paskatina labai įdomius atsakymus, nes kiekvienas jį interpretuojame skirtingai. Tad… kaip gyveni?
– Po bakalauro studijų, gyvenimas viską ėmė reguliuoti pats, be didelio mano įsikišimo. Jau pastebėjau tendenciją, kad geriausi dalykai įvyksta tuomet, kai mažiausiai to tikiuosi. Tik ką baigusi bakalauro studijas, per daug neplanavusi įstojau studijuoti reklamos magistrantūrą, o po poros dienų gavau darbą reklamos srityje. Visuomet domėjausi reklamos kūrimo subtilybėmis, todėl šią specialybę rinkausi nedvejodama. Man įdomu prie reklamos prisiliesti iš visų pusių – psichologinės, kūrybinės, funkcinės. Kartais juokiuosi, kad viską pradedu ne iš to galo – pirmiausia ėmiau dirbti, o tik po to teoriškai mokytis to, ką dirbu. Tačiau tai ir yra žavu. Atradimo džiaugsmas, klaidos, naujai išmokti dalykai – manau, būtent tai ir veda žmogų į priekį, krauna patirties bagažą bei augina jo asmenybę.
– Esi labai kūrybinga ir šmaikšti mergina. Tavo sukurtas eilėraštis studentams, iškankintiems sesijos, sulaukė didžiulio dėmesio. Ar jį ir kūrei siekdama patraukti žmonių dėmesį?
– Visiškai nesitikėjau, kad tas eilėraštis, kurį sukurti užtruko turbūt kokias penkias minutes, sulauks tokio dėmesio. Pataikiau „laiku ir vietoje“. Puikiai atsimenu ir kūrimo istoriją. Kadangi esu tinginių karalienė, eilinį vakarą rymojau prie kompiuterio apsikrovusi knygomis ir kurpiau savo baigiamąjį darbą, nes galutinis terminas jau alsavo į nugarą. Dirbau tik teoriškai, na o praktiškai – bimbinėjau. Tos eilutės gimė tiesiai tame pačiame bakalauro faile. Iš pradžių juokais nusiunčiau draugei, po to, sulaukusi paraginimo, pasidalinau ir viešai. Reakcija buvo žaibiška. Draugai, pažįstami, kolegos – visi ėmė dalintis ir cituoti. Vėliau kūrinys paplito įvairiose socialinio tinklo „Facebook“ grupėse.
– Kaip į tai reagavai?
– Tai dar labiau išblaškė ir atitraukė nuo bakalauro rašymo! Feisbuke nuolat pypsėjo, prie gaubliuko naujienos raudonavo… Baisu! Juokauju. Tikrai per daug nesureikšminau. Iš tikrųjų daug smagiau buvo pamatyti, kad šiemet jis lygiai toks pat populiarus tarp naujųjų „bakalauro aukų“. Autorinės teisės nebefigūruoja, bet kai paskaitau teigiamus komentarus – širdį paglosto. Pasirodo, pati to nesuvokdama sukūriau „bakalaurantų“ himną!
Sveikinu su pasiektu išsilavinimu ir požiūriu