vaiva1

Nida ŠULCIENĖ

Tai labai dinamiškas darbas. Kiekviena diena – vis kitokia ir niekada nežinai, kaip ji baigsis. Kai kurios istorijos labai sukrečia ir jų pamiršti net po dešimties metų neįmanoma. Kas gali patikėti, kad dar šiais laikais yra žmonių, kurie gyvena visiškai atskirti nuo pasaulio. Prieš gerą dešimtį metų, man dirbant kaimyninio laikraščio redakcijoje, sulaukėme skambučio, kad miesto pakraštyje šalia didelės įmonės esančiame pelkėtame miškelyje gyvena vienišas žmogus, kuriam reikalinga pagalba. Pirma mintis buvo, kad tai eilinė istorija, tačiau viskas akimirksniu pasikeitė, kai atvykau prie nurodytos vietos. Buvau perspėta, kad eičiau tik takeliu, nes tai pelkinga vieta. Nuėjusi apie 200 metrų, už medžių pamačiau sukrypusią trobelę. Įžengus į vidų, koridoriuje – jeigu tą vietą galima taip pavadinti – pasitiko ožka, kuri per daug nesikuklindama pastūmusi mane išdūmė į lauką. Atidariusi dar vienerias duris ant gulto radau gulintį žmogų. Išsikalbėjome. Pasirodo, jis čia gyvena jau kelias dešimtis metų, neturi jokių asmens dokumentų, net nežino, kokie dabar metai, kokia diena. „Vaikštau labai nedaug, nes skauda kojas. Lengviau buvo, kai gyvenau su draugu. Jis bent duonos parnešdavo, nes turėjo pinigų. Dabar likau vienas. Turiu bulvių, morkų, o vasarą – obuolių iš sodo. Čia rudenį būna spanguolių, tai kartais užklystantys uogautojai, kai paprašau, palieka ko nors skanaus. Viena moteriškė specialiai čia atvažiavo pripirkusi pilną krepšį maisto, – pasakojo mano pašnekovas. – Nežinau, kas bus, kai nuo senatvės nugaiš ožka, – dabar ji mano geriausia draugė ir pašnekovė.“ Pasirodo, žmogus žiemą miegodavo kartu su gyvuliuku, nes taip šilčiau, o ožka neišrankus maistui gyvūnas, tai pati išmoko jo susirasti. Sunku buvo patikėti, kad galima taip gyventi, nesuvokiama, kaip nenumirė iš bado. Kai paklausiau, ko dabar jis labiausiai norėtų, atsakė, kad būtų gerai nusimaudyti, nes nepamena kada tai darė. Kadangi nesitikėjau susitikti su tokiu pašnekovu, tai nelabai turėjau lauktuvių – tik porą saldainių rankinėje. Jam mano dovanos pasirodė labai prabangios, sakė skanausiąs po gabalėlį, kad ilgiau užtektų. Po šio susitikimo dar ilgai negalėjau atsitokėti, pirmas sustojimas buvo parduotuvėje. Surinkau būtiniausių maisto prekių rinkinį ir vėl per pelkę pas tą gyventoją. Nežinau, ar kada dar aplankys mane toks jausmas, kaip tą vakarą po minėto susitikimo. Atsisėdusi prie vakarienės stalo namuose pagalvojau, kad šį vakarą sotus bus dar vienas „niekieno žmogus“, o jo pasakytas „ačiū, vaikeli“, dar ilgai skambėjo ausyse.

Kitą dieną kreipiausi į socialinės paramos skyrių, kad radau žmogų, kuris visiškai vienas, ir jam reikia skubios pagalbos. Džiaugiausi, kad turiu ne tik įdomią istoriją, bet pirmiausia galiu padėti šiam nelaimėliui. Po savaitės paskambinau pasiteirauti, kaip viskas baigėsi, ir išgirdau, kad jo nebėra. Sakė, kad jis buvo priglaustas senelių namuose, bet ten tik kelias valandas pabuvo. „Atvežė jį, numaudėm, barzdą nuskutom, atsigulė žmogus pogulio nusnausti, o kai atėjom žadinti vakarienės valgyti, radom jau užgesusį“, – pasakojo globos įstaigos direktorė. Pasibaigus pokalbiui pagalvojau, kad ne tiek jau daug ir padėjau tam žmogui, gal tik savotiškai išpildžiau jo didžiausią svajonę – nusimaudyti…

Dabar dažnai pagalvoju, kad mūsų, žurnalistų, darbas yra tikrai nepaprastas. Kartais atrodo, kad kalnus nuversi, padėsi surasti žmonėms teisybę, o paskui paaiškėja, kad jūra tokia gili, o dangus taip aukštai, ir lieki ten, nuo ko pradėjai – paprasčiausio pokalbio, kurio išklausyti kiti neturėjo laiko. Ir to užtenka, kad žmogus pasijustų geriau, kad vėl surastų jėgų gyventi.


Kaip žurnalistams „atsišaudo“ raštingiausi…

Aldona MINKEVIČIENĖ

Šių dienų biurokratų ryškiausios savybės – mokėjimas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Arba į klausimus atsakyti taip, kad velnias koją nusilaužtų. Vienas paskutinių informacijos teikimo pavyzdžių – Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atsakymas į pateiktus klausimus dėl rajonui grėsusio tiesioginio valdymo.

Pagal įstatymus, tiesioginio valdymo startas turėjo būti duotas kovo 23 d., nes per du mėnesius, kaip numato įstatymai, nespėta paskirti vicemero ir savivaldybės administracijos direktoriaus. Dalis tarybos narių buvo tikri, kad tiesioginio valdymo išvengti nebepavyks, rašė užklausas Vyriausybei, konsultavosi su teisininkais. Griežtai įstatymų raidės laikantis, kitų variantų lyg ir nebebuvo.

Imta spėlioti, kas toks taps laikinuoju rajono valdytoju, kas stos į jo komandą. Bet laikas ėjo, o iš vyriausybės ir Seimo, kurių kompetencija – įvesti tiesioginį valdymą – nė kriukt… Vietos politikai, iš aukščiausios valdžios institucijų negaunantys konkrečių atsakymų, ėmė blaškytis: ar gali jie kove ir balandyje posėdžiauti, ar jiems jau krautis lagaminėlius?

„Paklauskit jūs, gal žurnalistams ministerija ar Vyriausybė konkrečiai atsakys?“ – prašė vienas rajono tarybos narys.

Paklausiau… Prieš tai gerą pusdienį išstudijavau visus su tiesioginio valdymo įvedimu susijusius įstatymus, reglamentus. Paskambinau VRM ministro patarėjui Karoliui, susitarėm, kad klausimus jam nusiųsiu raštu. Surašiau keturis konkrečius klausimus, paremtus tiesioginį valdymą reglamentuojančiais įstatymais, nurodžiau įstatymų straipsnius ir punktus. Kas inicijuoja tiesioginio valdymo procedūrą, kiek tiesioginio valdymo įvedimo procedūra trunka, ar VRM pateikė Vyriausybei Rokiškio savivaldybėje  susidariusių tiesioginio valdymo įvedimo aplinkybių teisinį vertinimą ir kaip realiai vyksta tiesioginis valdymas: kas skiria valdytoją, kas juo gali tapti?

Klausimus gavęs ministro patarėjas žadėjo labai greitai atsakyti. Apsidžiaugiau. Kolegų skubiai užsiprašiau laikraštyje vietos temai. Juk tai bus pati karščiausia ir svarbiausia naujiena mūsų rajono bendruomenei!

Patarėjas atsakė. Po pusantros paros pamačiusi kompiuterio „laiškų“ lange laišką iš ministerijos, apsidžiaugiau. Ministro patarėjas „nepavedė“! Atidarau jo laišką, o ten – trys sakinukai. Pamaniau, gal patarėjas atsakymų „neprisegė“? Perskaitau. Ogi ne! Viskas – atsakyta!

Patarėjas rašo: „Ministerija labai skuba Vyriausybei rengti teisinį įvertinimą.“ Po šiuo sakiniu – dvi nuorodos į įstatymus. Ir dar patarėjo prierašas, jog išstudijavus nurodytus įstatymus gausiu atsakymus į pateiktus klausimus…

Ministro patarėjo patarimais nebepasinaudojau – antrą kartą tų pačių įstatymų nebeskaičiau. Sulaukiau balandžio, o su juo išnyko ir grėsmės, nes pareigūnai, dėl kurių nepaskyrimo galėjo būti įvestas tiesioginis valdymas, rasti ir paskirti.


Pokalbis su kunigu (maždaug 15 minučių)

Reda MILAKNIENĖ

Įsijautusi į  darbą, visai nesusigaudžiau, kad vyksta kažkuo ypatingas pokalbis. Kol nepastebėjau priešais sėdinčios ir visko mačiusios kolegės Aldonos reakcijos. Atsitraukė nuo „kompo“, įbedė į mane žibančias akis, paskui pradėjo tramdyti juoką. Taip trukdė – rankon reikėjo įsikasti, kad nepratrūkčiau. O kai po penkiolikos minučių padėjau ragelį, reziumavo: „Per dvidešimt metų nesu girdėjusi panašaus pokalbio su kunigu“ (nors mes su daugybe įvairiausio rango dvasininkų kalbėję, visokiausių paslapčių girdėję, net nedarbiniais reikalais vežioję, interviu automobilyje bažnyčios prieigose ėmę…).

Dėl Dievo, jo pavardės nesakysiu. Nebuvau jo mačius. Beveik nieko apie jį girdėjus. Tiesiog reikėjo būtent šio žmogaus komentaro. Prieš surinkdama numerį, „pasiguglinau“ – kiek metų, kaip atrodo. Gal koks gražuolis… Malonus balsas kitame laido gale… Bet… švelnybės čia pat ir baigėsi. Išgirdęs klausimą  – tai nebuvo kažkoks ypatingas klausimas, tiesiog jam skaudi ir aktuali tema – visažinio tonu rėžė be jokių užuolankų: „Neprisiimk Dievo vaidmens… Tavo kolegė po straipsnio apie tai išėjo iš darbo… Tas ir tas („to ir to“  irgi šįkart neminėsiu, jis visuomet įsižeidžia) tokį straipsnį užsakė…“ (kalbėjo kažkaip panašiai, pažodžiui nepamenu). Lyg ir neverta buvo tikėtis konstruktyvaus pokalbio, nes nuteisė be jokių atsakymų (vien už tai, kad drįsau imtis tos nelemtos (tikrai nekaltos) temos)… Tik kažkokiu mistiniu būdu mes vis tiek pradėjom kalbėtis. „Jūs irgi ne Dievas, tiktai jo tarnas, taigi nereikia. Ir apskritai jūs vyras, aš moteris… Ir apskritai – nemokykit manęs nei gyventi, nei rašyti“, – gyniausi tol, kol pajutau – pokalbis „pagavo“ visai kitus akordus. „Jūs tiesiog flirtavot su tuo kunigu. Gaila, neįrašiau diktofonan“, – konstatavo vėliau Aldona. Aš ir neslėpiau (niekur neparašyta, kad su kunigais flirtuoti negalima). Jis, aišku, paprašė, kad komentarą nusiųsčiau – „paskaitys, klaidas ištaisys ir apskritai perrašys“ (suprask, redakcijoj dirba beraščiai). Baigėsi kuo? Rytojaus dieną Dievo tarnas pats paskambino ir mandagiausiai paprašė – „gal galėsite rytoj man atsiųsti laikraštį PDF formatu“. Šeštadienį į elektroninį paštą atsiuntė „ačiū“ su daug šauktukų ir pasisiūlė į redakciją kavos atvažiuoti. Kol kas neatvažiavo. Bet laukiam.


„Garbės pilietis“

Vilma BIČIŪNAITĖ

Telefonu paskambino iš mūsų rajono kilęs šalyje žinomas žmogus ir paprašė dalyvauti jo gimtosios X seniūnijos ataskaitiniame susirinkime, kuriame svarstysią ir bendruomenei svarbų klausimą. Parengusi straipsnį, jam paskambinau ir paklausiau, kaip pristatyti (mat jis užsiima ne viena veikla). Atsakė: „Pristatykite kaip X krašto garbės pilietį.“ Taip ir parašiau.

Išleidome laikraštį. Tą pačią dieną, po pietų, radusi savo telefone du praleistus X seniūnijos seniūno skambučius įtariau, kad  kažkas ne taip. Paskambinau. Seniūnas tarstelėjo keletą mandagumo frazių ir tiesmukai pasiteiravo: „Iš kur ištraukėte, kad tas žmogus yra mūsų krašto garbės pilietis? Mes tokių niekada nerinkome!“ Suglumau. Bet nesikeikiau. Ką darysi, „išdūrė“. Kaip sakoma patarlėje, žodis žvirbliu išskrido, o jaučiu sugrįžo. Matyt, tas žmogus labai norėjo pabūti garbės piliečiu. Nors trumpam… Kodėl? Nebeskambinau ir nesiteiravau.

Už pozavimą – euras ir batonas

Gatvėje surasti pašnekovą ir jį prakalbinti, po to įtikinti fotografuotis – nelengva misija. Tenka pasitelkti psichologijos žinias, įtikinėjimo įgūdžius ir šeštąjį pojūtį. Kartą, vadovaudamasi pastaruoju ir nerasdama tinkamų pašnekovų, nutariau dingti iš judrios Rokiškio vietos į atokesnę ir tęsti paieškas. Bet neįtariau, kad turiu konkurentą… Staiga priėjo sunkiai nusakomo amžiaus vyriškis, prisistatė. Įrodydamas, kad nemeluoja, atvertė savo pasą. Jo pasakojama graudi istorija pasibaigė tradiciškai: „Duok pinigų, nes neturiu už ką grįžti namo. Ir valgyti labai norisi.“

Iškėliau sąlygą – padėsiu, jei ir man padės. Sutiko nedvejodamas. Į mano pateiktus klausimus atsakinėjo uoliai, išsamiai ir emocingai. Net praeiviai įtariai ėmė dairytis į mus. Kad kalba pasirodytų ilgesnė, dukart kartojo tą patį, tik kitais žodžiais. Prieš fotografavimąsi susišukavo.

Ką gi, jo rankose atsidūrė euras ir batonas, mano diktofone – pokalbis, fotoaparate – nuotrauka.

Nesilioviau ieškoti pašnekovų ir automobiliu sukiojausi po miestą. „Rėmėjų“ ieškojo ir naujasis pažįstamas – Respublikos gatvėje ir prie autobusų stoties mačiau kalbantį su moterimis ir senukais. Matyt, juos lengviausia įtikinti.


Rasa KELIUOTYTĖ

Koks man atrodo žurnalisto darbas? Įdomus ir pilnas netikėtų posūkių. Kartais griūna visi planai, o išklausytų istorijų atomazgos būna visiškai nelauktos. Niekada negali atsipalaiduoti ir prarasti budrumo – viską turi tikrinti, būtinai išklausyti visas puses, nes žmonės pripasakoja visokių dalykų. Kartais nuoširdžiai įsitikinę savo teisumu, kartais sąmoningai, norėdami su kuo nors suvesti asmenines sąskaitas, o šiam planui įgyvendinti bando pasinaudoti spauda, žurnalistu. Kartais tai sunku atskirti ir ilgai suki galvą – kur gi ta teisybė? Ar yra viena tiesa? O gal kiekviena pusė savaip teisi?

Todėl tos istorijos žurnalistą lydi visą laiką ir joms nėra nustatytų darbo valandų. O bandydamas išlukštenti tiesą, remdamasis tik faktais, dažnai tampi nemielas visoms pusėms. Bet būti mieli žurnalistai ir nesiekia.

Ką iš tokių istorijų geriausiai prisimenu? Istoriją apie šernus ir medžiotojus. Gerokai pagyvenęs žmogus, atėjęs į redakciją, bandė mane sugraudinti pasakojimu, kaip akiplėšiškai ir su niekuo nesiskaitydami jį skriaudžia medžiotojai, be leidimo pasistatę medžioklės bokštelį jo žemėje – trypia jo žemę šernai, o jis iš geros širdies priverstas kentėti medžiotojų terorizmą ne vienerius metus. Atnešė net nuotraukų. Tik žiūriu, kad nuotraukos senai darytos. Žmogus turbūt nesitikėjo, kad važiuosiu, ieškosiu tos vietos, kur stovi tas bokštelis. O bokštelio – net pėdsakai išnykę. Pasirodo, ne savavališkai medžiotojai bokštelį pasistatę buvo, o su jo leidimu už pagalbą vežant medieną. Bet žodiniai susitarimai šiais laikais nieko nebereiškia, taigi „pamiršo“ žmogus medžiotojų pagalbą.

Arba karsto istorija, kurios taip ir nesiryžau viešinti, nes nesinori anekdotu paversti  laidotuvių. Žmonės užsisakė patį pigiausią karstą, nes stokojo pinigų, bet, pamatę užsakytame karste pašarvotą mirusįjį, pašiurpo ir niekaip nenorėjo prisipažinti, kad būtent tokį karstą užsakė. Gal pabūgo aplinkinių pasmerkimo? Taigi velionis dar kartą „suvažinėjo“ pirmyn atgal, nes teko keisti karstą į geresnį. O artimieji apkaltinti bandė laidojimo paslaugas teikiančią bendrovę, nors ši rodė juodu ant balto užfiksuotą karsto užsakymą.

O kur rudenį pageltusių pušaičių istorija? Juk rudenį medžių lapai gelsta ir ruduoja, kai kurių pušaičių rūšių spygliai – taip pat. Tačiau žmogus čia įžvelgė piktybišką diversiją. Arba kaliausės istorija, kurią paskelbus buvo nepatenkintos abi pusės, nes nepalaikiau nei vienos, nei kitos. Tiesiog leidau ir vieniems, ir kitiems pateikti savo versiją.

Daug tų istorijų, galima būtų vardinti. Ir smagu, kad žmonės pasakoja tas istorijas, jų labai laukiam, nors ir spausdinam ne visas, tik tas, kurios, mums atrodo, turi racionalų grūdą.


Pasistengti tikrai verta…  

Justas KAČERAUSKAS

Prieš metus „Gimtajame“ rašiau, jog žurnalistika mano gyvenime atsirado netikėtai. O kelio pradžia buvo šiame laikraštyje. Nors ir netruko tas kelias ilgai, bet, kaip jau tada juokavau, gyvenimiškos patirties gavau keleriems metams į priekį. O ja tikrai pasinaudojau…

Toli neatitrūkau ir toliau „barškinau“ klaviatūrą. Rašiau, fotografavau, filmavau… Kažkiek užaugau, oda pasidarė storesnė… Į praeitį nesižvalgysiu, praėjo beveik metai, kaip esu „Gimtojo…“ redakcijoje. Kolegos, čia dirbantys dešimtimis metų, gali pasigirti pačiomis netikėčiausiomis istorijomis, kurios nutiko per visą darbo laikotarpį. Metai nėra tas laiko matas, per kurį įvyko kažkas netikėta. Vis dėlto kiekviena nauja diena – lyg geras nuotykių filmas. Ramiai prasidėjusi diena gali apsiversti aukštyn kojomis, o suplanuotą straipsnį išstums ekstra žinia.

Iš tiesų kiekviena istorija savita ir tiek mane, tiek skaitytoją paveikia skirtingai. Tačiau viena istorija, nuskambėjusi per visą šalį, man įstrigo. Ją prisimenu dažnai, nes teko į visa tai pažvelgti kiek giliau.

Tikriausiai kiekvienas skaitytojas prisimena, kai pernai prieš pat žiemos šventes gelbėjimo tarnybos skubėjo į Laisvės gatvę, kur po dviejų sprogimų atvira liepsna degė automobilis. Automobilio bagažinėje galimai sprogus dujų balionui, tik per plauką gyvas liko 83-erių vairuotojas. Senjorą iš degančios mašinos išgelbėjo neabejingi praeiviai – nepabūgę galingo sprogimo, jie rizikuodami savo sveikata puolė padėti. Sužinoti gelbėtojų tapatybes pavyko ne iš karto, o tik į pagalbą pasitelkus „Gimtojo…“ internetinės svetainės skaitytojus. Jie aktyviai sureagavo į prašymą ir suteikė informacijos.  Taip pavyko identifikuoti  pagrindinį gelbėtoją, kuris išplėšė automobilio dureles ir ištraukė senjorą.

Atrodo, istorijos pabaiga laiminga, tačiau teko paplušėti, kol suradau pagrindinį herojų. Bendradarbiavau su Rokiškio ugniagesiais gelbėtojais, šalies televizija, neabejingais skaitytojais.

Atsimenu, kai su vienu jų teko net vidurnaktį kalbėtis telefonu. Po to skambučio ir susidėliojimo visi taškai ant „i“.

O didžiausia šypsena mano veidą nutvieskė Kovo 11-ąją, kai  TV3 televizijos eteryje tradiciškai buvo dalijamos „Lietuvos garbės“ statulėlės. Apdovanotas tą sykį buvo ir pagrindinis gelbėtojas.

Maži darbai taip pat teikia didelį džiaugsmą. Štai po straipsnio išlygintas kelias ar nutiestas naujas įvažiavimas… O kur dar tų pozityvių žinių ir žinelių…

Svarbiausia – tai, ką darau, man patinka, o paleistos žinios atgarsis, sugrįžęs su dvigubu pozityvu, suteikia man naujos energijos naujiems darbams ir vizijoms. Tad jei man skaitytojas padeda, visada stengiuosi atsakyti tuo pačiu. Žinoma, gal ne visada spėju, tačiau pasistengti tikrai verta…

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie