„Pastaruoju metu derinu grafinį piešinį su tapybiškumu ir savo atrastu tekstūros išgavimo būdu. Nors pradinis užmanymas egzistuoja, bet daug erdvės palieku atsitiktinumui, kuris diktuoja visą vaizdinio tapymo eigą“, – sakė dailininkas. Jo manymu, įdomumas tai, kad niekada pradedant tapyti nežino, koks bus galutinis rezultatas.
Įkvėpti tapyti Žilviną gali labai daug kas – nuo detalių iki supančių žmonių. Tai gali būti charakteris, parodoj pamatytas paveikslas ar krevetės lėkštėje. „Niekad nežinosi, kada tas impulsas nukris ant galvos“, – svarsto menininkas.
Jis niekuomet netapė „kad būtų gražu“, nesitaiko prie publikos skonio, tapo taip, kaip jam atrodo. „Jei taikyčiausi prie masinio žiūrovo skonių, nebebūtų kūryba. Visada noriu sukurti kažką nauja, netikėta. Pačiam kiekvienas darbas turi savo istoriją ir pasakojimą, bet niekada žiūrovui to nepasakoju, palieku žiūrinčiam į darbą kurti savo pasakojimą pagal savas patirtis“, – sakė Žilvinas. Būna, po kiek laiko jis žiūri į savo darbą ir sugauna save galvojant: „Keista, kaip taip galėjau prisimąstyt. Tuo momentu, vadinasi, taip reikėjo“, – sako dailininkas.
Kas jam yra kūryba – laisvalaikis, savęs realizavimas, poilsis, meditacija? „Viskas kartu. Būdas išreikšti tai, ko negali pasakyti žodžiais“, – sakė dailininkas.
