blank
Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas Vilmos Likienės gyvenime pasikeitė per tuos metus, kai nekalbėjom?

– Jei trumpai, tai pakito požiūris. Tiksliai negaliu atsakyti, ar tai mano pačios požiūris pakito, ar aplinka pakito? Kartais jaučiuosi gyvenanti nebe savo epochoje. Dažnai aplanko mintis, jog balta varna būti labai sunku… Kaip toje dainoje „…atsimerki vieną rytą, ar čia juoktis, ar čia verkti, nežinai…“

– Visuomet Jūsų vardas siejamas su „Pandėlio balsiukais“. Dabar jau ne tik su jais?

– Tenka pripažinti šį reiškinį (vadinu reiškiniu, nes tai nėra primityvus būrelis laisvalaikiui praleisti, tai ištisa gyvenvietė su istorijomis, sėkmės ir nesėkmių ašaromis, su privačiais paauglių nuotykiais, su mažų vaikų pasakomis, su pirmos meilės istorijomis, su sielos durelių atidarymais, su didžiulėmis vokalo ir muzikos paslaptimis ir visiškai privačiu klasės gyvenimu, kuriame karta iš kartos susiklosčiusios savos tradicijos: tvarka, disciplina, bendrystė, kūrybiškumo ir saviraiškos laisvė. Taigi, „Pandėlio balsiukus“ sukūriau prieš 30 metų. Juos dabartinė sistema palengva „marina, naikina“. Manau, jei situacija nesikeis, mano vardas su „Pandėlio balsiukais“ nebebus siejamas. Apskritai jų neliks.

Gal nuskambės pagyrūniškai, bet tikriausiai šiuo metu vis platyn ir garsyn eina vardas Jūžintų „Aleliuja“. Tenka pripažinti, jog mano širdis labiau plaka Jūžintuose nei Pandėlyje.

– Užsiminėt, kad Jūsų širdis – Jūžintuose. Papasakokit, kas ir kodėl iš Pandėlio „pagrobė“ širdį? Koks stebuklingas tas kolektyvas, kuriam vadovaujate Jūžintuose?

– Nėra taip paprasta po 30 metų „išplėšti“ pačiai save iš ten, kur esi įaugusi šaknimis ir pati išauginusi tą medį, kurį muzikos pasaulyje dar vadina „dainininkų kepyklėle“. Žmogų visuomet traukia ten, kur esi mylimas, laukiamas, gerbiamas, o svarbiausia – vertinamas. Tai nutiko palengva. Prieš 8 metus į Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią dirbti vargonininke buvau pakviesta kunigo Leono Lindos. Jo rūpesčio ir dėmesingumo apsuptyje, praktiškai tuščioje erdvėje,  ėmė augti bažnytinis choras.

Į chorą jungėsi vis daugiau dalyvių. Augome. Kunigas Leonas džiūgavo ir gyrėsi, kad choras „kaip katedroje“. Deja, tuo metu kai kas iš tų pagyrų šaipėsi, nes negalėjo patikėti, jog tokiame užkampyje gali būti ypatingas choras. Su choristais patyrėme tam tikrų sukrėtimų ir išgyvenimų. Apie juos nenoriu plėstis. Bet tų įvykių rate mes labai susivienijome. Paskutinis mūsų kolektyvo sukrėtimas įvyko keičiantis kunigams. Viskas pasisuko kita kryptimi. Kolektyvą priglaudė Rokiškio kultūros centras. Tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Tas nuostabių žmonių kolektyvas dabar vadinasi Rokiškio kultūros centro Rajono padalinio Jūžintuose sakralinės muzikos choras „Aleliuja“. Kaip vadovė jaučiuosi esanti kultūroje su kultūra (čia apie tai, jog gana dažnai kitur tenka stebėti kultūrą be kultūros). Kartais žaviuosi, o kartais didžiuojuosi, jog Rokiškis turi visapusiškai nuovokią kultūros vadę Vaivą, o mes esame to didžiulio kultūros traukinio vagonėlis. Jaučiame didžiulę Rokiškio KC komandą, kuri nepalieka vienišų provincijoje, globoja nuo profesionaliai sumaketuojamų afišų iki mažiausių smulkmenų. Ir dar mus vertina, gerbia ir globoja seniūnas Vytautas Stakys. Ką tik gavome muzikos kabineto raktus uždarytoje Jūžintų mokykloje. Čia netrukus įsikurs „Aleliuja“. Kiekvieną sekmadienį ir visų liturginių švenčių metu kolektyvas gieda Jūžintų bažnyčioje. Taigi, be jokių abejonių mus vertina ir globoja kunigas Jonas Bučelis. Bendrystės saitai su bendruomene, su asociacija „Mūsų Jūžintai“ taip susiviję, kad sudėtinga ir išnarplioti. O kur dar jūžintiškiai, kurie nuolat primena, jog esame šio krašto pasididžiavimas. Štai kokia ta vieta, kur „išskrenda“ širdis. Ten, kur visi kartu, kur nėra pavydo, kur nėra savanaudiškumo, kur žmonės lėkte lekia kaip bitės į avilį, į repeticijas ne tik iš Jūžintų, bet iš Vilniaus, Utenos ir įvairių mūsų rajono kampelių, kur klesti nežemiška motyvacija tobulėti dvasiškai, kur sielos durys atsirakina, kur vieni kitus myli kaip brolius ir seses.

Biurokratiškas reziumė: nei „iš viršaus“, nei „iš apačios“ nekyla jokia įtampa, esi ramus, mylimas, globojamas ir vertinamas – tuomet atsidaro kūrybinių dirbtuvėlių durelės ir širdis skrenda. Taip ir „perskrido“ į Jūžintus, iš ten, kur sunku rasti motyvacijos ir įkvėpimo.

– Kas šiandien labiausiai atima iš Jūsų įkvėpimą ir motyvaciją?

– Šis klausimas skaudus, bet kai sulauki 50+, sudėlioji vertybes kitaip ir supranti, jog nebėra ko bijoti ir nebeturi ką prarasti. „Pandėlio balsiukai“ beveik jau prarasti, taigi išklosiu realybę žiniasklaidai, nes „iš viršaus“ niekas net neketina išklausyti. Gal „Gimtąjį Rokiškį“ paskaitys ir supras, ką mano eiliniai „iš apačios“.

Ilga istorija apie tai, kaip skaudžiai neformalųjį ugdymą skriaudžia švietimo skyrius, padaręs matematines formules, pagal kurias mus – atskirą įstaigą – Pandėlio universalų daugiafunkcį centrą (UDC) – „pririšo“ prie gimnazijos 1–10 klasių mokinių skaičiaus. O kur dingę 11–12 klasių mokiniai? Kur parengiamoji klasė? Mes juos kažkaip nelegaliai mokome? Ką tik išleidau 6 puikias solistes-abiturientes, kažkaip nelegaliai, ne pagal formulę. Prieš metus iš Pandėlio UDC atėmė visą etatą. Matematinė formulė taip suskaičiavo. Ką iš to turime? Mūsų centre liko nepilni 3 etatai! Dauguma pamokų tik kontaktui. O kur išvykos? Edukacijos? Koncertai? Konkursai? Tai ir kontaktuoju paskutiniu laiku… klasės duris atidarau – kontaktas, ir uždarau. Tiesa, „kišenės“ švietime trys. Tai po „trupinėlį“ visiems privalu skirti. Gaunu ir aš tą „trupinėlį“. Šiek tiek didesnį negu kiti, bet tik „trupinį“, skirtą papildomai veiklai. Jis baigiasi su keletu išvykų į konkursus, vienu kitu vietinės reikšmės koncertėliu.

Štai jums statistika: Pandėlio UDC – 150 mokinių (daugelis lanko ne tik muziką, bet ir dailę, ir šokį. Vadinasi, besimokančiųjų skirtingose studijose skaičius dar smarkiai didėja) yra nepilni 3 etatai ir 7 kvalifikuoti specialistai. Koks čia matematinis santykis? O retorinis klausimas toks, kokio pati esu sulaukusi: kuo už „Pandėlio balsiuką“ prastesnis vaikas, kuris nori šokti ar groti? Štai ir nusvyra rankos. Aš žinau, kuo tie vaikai dainavimo klasėje kitokie. Jie tiesiog turi pasiekimus, garsina Pandėlį, Rokiškio rajoną ir net Lietuvą, bet atsakyti nedrįstu. Lyg ir būtų neetiška kolegų atžvilgiu.

Kam reikalingas dainavimo kontaktas, jei nėra pasirodymų? Kokia tuomet motyvacija? Švietimo skyriuje mums sako – rašykite projektus ir prisidursite iš NVŠ (neformalusis vaikų švietimas). Jei atvirai, tai ne visiems būreliams NVŠ tinkamas. Čia kaip „chaltūra“ – patvirtino metams, ir prisiduri. Dainavimas yra sistemingas daugiametis darbas. Jei atvirai, mane tai žemina. Tuomet geriau kurti privačią studiją. Bet ne čia – ne Pandėlyje. Taip, neformalųjį vaikų švietimą galima pažaisti – metus pasimokant megzti, pinti, žaisti šachmatais, konstruoti, bet tikrai ne dainuoti. Sporto mokykloje juk mokiniai sportuoja, kad varžybose dalyvautų ir jas laimėtų. Dainininkas – atlikėjas, jam reikalingi pasirodymai. Ach, kaip džiaugiamės sportininkų, muzikantų pasiekimais, laimėjimais. Apie juos pirmi giriamės žiniasklaidai, rašome socialiniuose tinkluose. Kažkas neatleistinai supainiota ir suvelta į vieną krūvą.

Man labai skauda! Daugiau kaip 30 metų kūriau „Pandėlio balsiukus“ , o dabar viskas priklauso nuo gimnazijos mokinių skaičiaus.

Kiekvieną kartą mokytojų atlyginimo kėlimo laukiame su baime, nes eilinį kartą bus apkarpytos pamokos. Štai ir dabar tas metas, kai nuo sausio 1 dienos kils atlyginimai. Mums turbūt vėl mažės pamokų.

Vargu ar bus kam apginti ir įrodyti, jog mokinių „pririšimas“ prie mokyklų yra absoliuti nesąmonė. Kas gali numatyti ir procentais suskaičiuoti, kiek mokinių po pamokų norės lankyti neformalųjį ugdymą? Gal čia tiesiog finansiniai triukai, ir tiek? O mes „iš žemai“ net neturime galimybių apie tai prabilti. Nebesinori nei rezultatų, nei įkvėpimo darbui nėra iš kur imti, kai esi tik statistinis vidurkis.

Pernai galėjome švęsti „Pandėlio balsiukų“ 30-metį. Renginys neįvyko.

– Kodėl neįvyko?

– Manau, jog priežasčių keletas: iš trečios kišenės nebeliko lėšų, o iš idėjos dirbti nebesinorėjo. Surengti jubiliejiniam renginiui reikia daug kūrybinių, vadybinių, režisūrinių ir organizacinių resursų. Nuosaviems minėtiems resursams, kai esi statistinio vidurkio įkaitas, neliko motyvacijos ir įkvėpimo. Galiu tik pridurti žinomą frazę – „nuo pagarbos iki išnaudojimo labai plona linija“.

– Žinau, kad mylit visus savo dainininkus – tik pradedančius ir garsiausiose scenose dainuojančius. Bet galbūt kažką išskirtumėt – su kuo draugystė niekada nenutrūksta, kas daug pasiekė? Žodžiu, proga papasakot apie savo mokinius.

– Kasmet atsiranda kažkas naujo ir žavingo. Kažką pamilsti už darbštumą. Kažkas išlieka labai ilgam. Štai neseniai gavau žinutę su vaizdo įrašu, kuriame jau ištekėjusios merginos Justė ir Ineta dainuoja „balsiukų“ laikų dainą. Kažkas užsuka į klasę iš buvusių su gėlėmis ar kokiu gardėsiu – ilgisi, nori apsikabinti, nori pamatyti, kas dabar.

Iš Kupiškio labai gabių dvynių mama savo dukroms išrinko mane kaip mokytoją. Vežioja, džiaugiasi rezultatais, o aš jaučiuosi pagerbta tokio pasirinkimo. Ruošiamės Baltijos šalių konkursui, turiu viltį. Šeštus metus besimokanti Faustėja ketina rinktis dainininkės profesiją. Reikalai rimti, viskas mūsų naudai – motyvacija, darbštumas, šeimos palaikymas. Viskas bus gerai.

Liepa – išskirtinis atvejis. Nuo visiško nepataikymo į natą ir jokio ritmo pojūčio, darbštumu pralenkusi talentus. Nuo slapstymosi, kad lanko solines pamokas (žinoma, aš to „kriminalo“ bendrininkė) iki stulbinančių pergalių konkursuose, iki užsiaugintų balso decibelų ir beprotiško noro dainuoti. Tai mus nežemiškai suartino, suartino ir dalyvavimas Jūžintų „Aleliuja“ veikloje. Šiuo metu Liepa – Kauno VDU dainavimo specialybės pirmakursė. Su ja tiek daug visko kartu išgyventa, jog net pati susipainiojusi, kas esu – mama, mokytoja, kolegė ar draugė. Visuose išvardytuose vaidmenyse jaučiuosi komfortiškai. Ji jauna, bet kitokia, tarsi kitoje epochoje gimusi. Kartais galvoju, jog esame to paties branduolio dvi pusės. Stebiu, seku, domiuosi, draugauju iki šiol ir, manau, labai ilgam. Taip kaip su Andriumi Apšega iki šiol tas ryšys nepaprastas.

– Pasaulis šiandien kitoks. Prasmė įgavusi kitokių pavidalų. Kas Jums, Vilma, yra prasmė, laimė, gyvenimas?

– Prasmė yra gyventi – ne būti. Gyventi man reiškia dalintis tuo, ką savyje turiu geriausio. Manau, jog Dievas man davė didžiulę dovaną – surasti savo žmogiškąją vertę profesijoje. Ji man ne tik darbas. Tai hobis ir gyvenimo džiaugsmo šaltinis. Dirbti su atsidavimu ir yra gyventi. Dievas juk sukūrė žmogų žemėje gyventi ir joje kurti dievišką pasaulį. Gyventi vienam dėl kito. Tokio gyvenimo vertėje surandama prasmė ir laimė. Šiandieniniame pasaulyje sunku tokiems kaip aš. Pasaulis tapo labiau materialus ir pamiršo žmogų kaip dvasinę būtybę. Apie tai liudija signalai visose sferose. Gal todėl vis baltesne varna jaučiuosi. Kai ugdau savo mokinius, dažnai galvoju kaip tą vaiką paveikti į dvasingumo pusę, kad išaugtų geru žmogumi. Juk man pasenusiai teks tarp jų gyventi. Dažnai jaučiuosi vieniša šitame kelyje, nes dauguma skaičiuoja statistinius vidurkius ir pliusiukus.

Kartais reikia aukoti kažką. Bet visada turi galimybę rinktis pats – tai, kas tau svarbiausia.

Kaip tyčia, šiandien sulaukiau skambučio iš Utenos rajono. Nuskambėjo toks keistas išsireiškimas: „Sekame ir žinome jūsų sėkmės istoriją.“ Tai mane pribloškė. Nejaugi tikrai taip iš šalies atrodo? Niekada nesijaučiau sėkminga. Jaučiausi sąžiningai dirbanti, mylinti ir gerbianti. Drįsiu teigti – išmananti savo profesiją. Tik tiek. Tai visiškai paprasta. Taip dirbti tiesiog privalo kiekvienas žmogus su „neišoperuota sąžine“. Sėkmės formulė labai primityvi – darbas, darbas ir dar kartą darbas plius meilė mokiniui ar žmogui, kuris tuo metu šalia tavęs.

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: