blank
Asmeninio archyvo nuotr.

– Prisiminkite, kokios mintys sukosi galvoje tą lemtingą vasario dieną prasidėjus karui?

– Pirmą dieną buvo labai baisu, pabudome nuo šaudymo, nesupratome, kas darosi. Norėjosi bėgti kuo toliau iš Kijevo, kur nors išvežti dukrą su mažu vaiku.  Ukrainoje slėptis nebeturėjome vilties, reikėjo kuo skubiau palikti šalį dėl vaikų, todėl išvykome į Lietuvą.

– Kada teko palikti namus? Kas buvo sunkiausia vykstant į visiškai kitą šalį, nežinomą vietą?

– Namus palikome kovo 2-ąją. Sunkiausia buvo nežinomybė, kas mūsų laukia, bet kai girdi skrendančias raketas, tau kažkur vykti jau nebėra taip baisu. Vienintelė mintis, kuri sukosi galvoje – noriu gyventi, ir kad gyventų mano jauna dukra su vaiku, o kur – nesvarbu, kad tik jaustumėmės saugios.

Nesu ekstremalė, nemėgstu pokyčių, net darbo keisti ilgai nesiryžau, bet tuo metu kaip niekad buvau įsitikinusi, jog privalome išvykti ir viską palikti. Tai buvo labai sunkus, bet greitas sprendimas.

blank– Kokios pirmos mintys buvo atvykus į Lietuvą? Kas labiausiai įstrigo?

– Kai atvykome į Juodupę, pirma mintis – kad tai labai tuščias miestas, bet žmonės sutiko labai svetingai. Mums itin pasisekė, kad susipažinome su viena rokiškiete – Renata Pigagaite, kuri mums labai pagelbėjo: padėjo sutvarkyti reikiamus dokumentus, persikelti į Rokiškį, jį pažinti ir netgi susirasti darbą. Nors troškimas grįžti liko visą laiką, bet čia nesame vienišos, jos dėka mes čia jaučiamės puikiai.

Laikui bėgant susipažinome su Rokiškiu, jau nebaisu ir vienoms nueiti į parduotuvę ar net autobusu nuvažiuoti į kitą miestą. Susiradus darbą truputį palengvėjo, nesinori būti kažkieno išlaikytinėmis .

Turbūt labiausiai Rokiškyje įstrigo dvaras, jo istorija, apskritai visi pirmi kartai palieka didelį įspūdį. Labai patiko ir kavinė „Pupelė“ – savininkė ypač šiltai ir svetingai priėmė, visi ten su mumis labai maloniai elgiasi.

Svajoju pamatyti ir Lietuvos pajūrį, tikiuosi tai pavyks įgyvendinti.

– Galbūt galiu paklausti apie lietuvių ir ukrainiečių skirtumus? Kuo mes skiriamės labiausiai, o kuo esame tikrai panašūs?

– Man lietuviai ir ukrainiečiai labai panašūs, nežinau, ar tik ši situacija mus ir jus taip suvienijo, bet žmonės tikrai tapo draugiškesni. Vienas pastebėjimas: čia žmonės visur ir visada pakalbina mano dukros sūnų. Kad ir kur eitume, lietuviai kalbina, šypsosi, pagiria: koks gražuolis. Ukrainoje žmonės prie svetimų vaikų tikrai taip neprieina.

– Jūs – konditerė. Ar toks buvo pagrindinis darbas Ukrainoje, ar dirbote kažką kita? Apskritai, kada atsirado meilė desertams ir jų gaminimui?

– Meilė desertams gimė prieš septynerius metus, tiesa, pirmą kartą kepiau mylimam vyrui Vyrų dienos proga. Būtent tada supratau, kad tai mano aistra, pradėjau bandyti įvairiausius receptus, pamačiau, kad man puikiai sekasi. Prieš penkerius metus atidariau savo kavinukę su desertais, deja, prasidėjus koronaviruso pandemijai teko ją uždaryti ir toliau kepti tortus namuose. Sekėsi išties gerai, mano tortai buvo labai populiarūs mieste, turėjau daug užsakymų.

Tiesa, pagal profesiją esu buhalterė, teko padirbėti ir ja iki atidarant kavinukę.

– Rokiškyje gavote darbą, artimą buvusiam Ukrainoje. Ar jau spėjote išmokti galbūt kažką nauja, ar greitai pavyko prisitaikyti prie visko?

– Man labai pasisekė, kad gavau mylimą darbą. Džiaugiuosi, kad Renata man padėjo įsidarbinti pas savo pažįstamą kepyklėlėje, kadangi žinojo mano patirtį šioje srityje. Pradžioje, žinoma, buvo sunkiau dėl kalbos barjero, bet labai greitai apsipratau. Man pasisekė, kad mane įdarbinusi MB „Saldumynų kampelis“ įkūrėja Karolina buvo kantri. Nors mano kalbos ji nemokėjo, bet bendravome vertimo programėlės telefone pagalba. Ji – tikra savo srities profesionalė.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments