– Kur gyvenai, kur mokeisi? Ką veikei baigusi mokyklą?
– Augau Juodupėje, mokyklą taip pat baigiau ten. Baigusi mokyklą išvykau mokytis į Vilnių. Nuo pat vaikystės patikdavo draugėms daryti makiažus, lakuoti nagus, kirpti plaukus ir daryti kitas grožio procedūras, todėl nusprendžiau mokytis kosmetologo specialybės. Tiesa, vos pradėjusi studijuoti, supratau, kad gal tai nėra tai, kuo norėčiau užsiimti gyvenime. Pabaigusi mokslus išbandžiau daug įvairių darbų, vis tikėdamasi, kad rasiu tą, kuriame galėsiu visiškai save realizuoti.
– Kada susidomėjai tatuiruotėmis? Kaip kilo mintis, kad nori išbandyti šią sritį? Kur visko mokeisi?
– Dar būdama maža mėgdavau piešti, kurdavau knygas su piešiniais, labai patikdavo dailės pamoka mokykloje, galbūt tas turėjo įtakos dabartiniame kelyje. Pačiomis tatuiruotėmis susidomėjau, kai pati pradėjau darytis tatuiruotes pas kitus meistrus. Man būdavo įdomus pats procesas, kaip viskas vyksta. Noras tai išbandyti atsirado jau prieš kelerius metus, bet vis galvodavau, kad tai ne man, nesugebėsiu. Visgi supratau, kad nenoriu dirbti kažkam, noriu pati sau vadovauti, tad nusprendžiau išlipti iš komforto zonos ir pabandyti. Pradėjusi ieškoti, kur galėčiau pradėti mokytis, supratau, kad nėra čia taip viskas paprasta ir studijų ar kursų nelabai galima rasti. Pradėjau rašyti meistrams, kurių darbais pati žaviuosi, ir po daugelio bandymų pagaliau atsirado žmogus, kuris man padėjo pradėti savo kelią šioje srityje. Mokiausi Vilniuje pas du meistrus, bet laukia dar ilgas tobulinimosi kelias, šioje srityje turi visad tobulintis, gilinti žinias, atsiduoti darbui 100 procentų. Jei nori tapti tikrai geru meistru, neužtenka išmokti nupiešti tiesią liniją ar šešėlį uždėti, reikia ir vaizduotę turėti, supratimą, mokėti patarti žmogui, kas yra geriausia.
– Ar pradžia buvo sunki? Per kiek laiko „prisijaukinai“ tatuiravimo aparatą, supratai kaip viskas veikia?
– Pradžia tikrai buvo sunki. Pirmą kartą paėmusi tatuiravimo mašinėlę galvojau, kad „gal ačiū, bet nebenoriu“. Negalėjau jos išlaikyti tiesiai, sunku buvo liniją nubrėžti, bet, įdėjus daugiau darbo ir pastangų, po truputį viskas pavyko.
Pirmąsias tatuiruotes pabandžiau daryti pusseserei, kadangi ji tatuiruočių turi ne vieną. Buvo baisoka, ranka drebėjo, bet susikaupusi padariau. Gal pirmoji tatuiruotė ir nelabai gražiai gavosi, bet ji tikrai nepyko.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
