Gimtasis Rokiškis Aktualijos Tarpląstelinė Brazausko medžiaga baigėsi

Tarpląstelinė Brazausko medžiaga baigėsi

402
0

„Santa Barbaros“ veiksmas Socialdemokratų partijoje, kurios taryba nutarė trauktis iš valdančiosios koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o partijos frakcija Seime nutarė į tą sprendimą šiek tiek nusispjauti ir sudarė naują – tarpfrakcinės koalicijos – sutartį yra seno recidyvo ženklas. Jo ištakų greičiausiai reikėtų ieškoti apie 2000-uosius. Kai Lietuvos politikoje užgimė Algirdo Brazausko rinkimų blokas, sutelkęs ligi tol egzistavusią Lietuvos socialdemokratų partiją ir Lietuvos demokratinę darbo partiją. Dvi šios organizacijos atskirai iš esmės neturėjo didelių galimybių tų metų rinkimuose į Seimą. Tačiau patyrusiems „eldėdėpistams“ Juozui Bernatoniui ir Gediminui Kirkilui kilo, regis, tiesiog geniali idėja – iš pensijos ištraukti nuo aktyvios politikos pasitraukusį prezidentą Algirdą Brazauską, nulipdyti iš jo politinę rinkimų kampanijos vėliavą ir po ja sulydyti dvi tarpusavęs ne itin šiltai bendraujančias partijas: LDDP ir LSDP.

Ponai Bernatonis su Kirkilu buvo šios idėjos architektai, tačiau iš jos nieko nebūtų išėję, jeigu sumanymas nebūtų patikęs „tikriesiems socialdemokratams“, kurie politikoje ligi tol turėjo minimalias galimybes. Tačiau jos buvo dar mažesnės nei LDDP.

Susitarimas buvo pasiektas – partijos sujungtos po bendra socialdemokratijos rože (ekskomunistams iš LDDP tai buvo galimybė formaliai nusikratyti buvusių komunistų etikečių, tikriesiems socialdemokratams radosi tapti stiprios parlamentinės partijos dalimi) – visi buvo patenkinti savimi ir laimingi: jungtinis LSDP sąrašas gavo 28 vietas Seime, dar 14 pridėjo socialdemokratų vienmandatininkai. Ir jeigu ne prezidento Valdo Adamkaus tuo metu proteguotas Naujosios politikos aljansas iš liberalų, Naujosios sąjungos bei konservatorių, kurie bendrai gavo daugiau seimūnų mandatų, ko gero, po rinkimų LSDP būtų formavusi Vyriausybę iškart. Tąsyk tik teko palaukti, kol „naujoji politika“ susimaus ir jos suformuotas ministrų kabinetas grius. LSDP, gavusi brazauskinę tarpląstelinę medžiagą, su įvairiais partneriais valdžioje išsilaikė iki 2008 m.

Todėl gal kiek keista, kad šis politinis lydinys ėmė eižėti tik dabar. Ligi tol, nepaisant įvairių komunikacinių šiukšlių apie esą partijoje pasigirstančius nesutarimus, prof. Aloyzas Sakalas galėjo bendrauti su Broniumi Bradausku, Vytenis Andriukaitis – su Česlovu Juršėnu. Nebuvo net labai aišku, kas ką labiau prarijo „tikrieji socialdemokratai“ „eldėdėpistus“ ar atvirkščiai. Metalo nuovargis radosi dabar. Ko gero, ir dėl to, kad dalis partijos ėmė nostalgiškai prisiminti seniausiai panaikintą sovietinės konstitucijos straipsnį apie vienintelės partijos vadovaujamą vaidmenį visuomenėje. Tą nostalgiją akivaizdžiau parodo ir dabar vis dažniau pasigirstančios koncepcijos apie kai kurių politikų darbą „priklausomai ir nepriklausomai Lietuvai“, apie darbą Lietuvai ir „tada“.

Jeigu šiemet pirmąsyk demokratiškai išrinktas naujasis LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas yra išties modernus žmogus (teisybę sakant, jis dar to neįrodė), jam šitos nuotaikos turėtų kelti migreną bei gi žinojimą, kuo tai baigsis visai partijai.

Todėl, jeigu tas beveik du dešimtmečius išlaikęs politinis lydinys pagaliau nusprogtų, būtų tik daugiau aiškumo. Taip, kaip išsivaikščiojo konservatorių ir tautininkų bendrystė. Nors tuometinis Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius dėjo daug pastangų, taip pat ir intelektinių, kad iš konservatorių kūno augtų ir tautininkiški sparnai, galų gale niekas neišdegė. Būna nesuderinamų dalykų, nesulydomų komponentų.

Tie patys konservatoriai vis dar šeimoje su krikščionimis demokratais, tačiau ar kas ryžtųsi užtikrinti, kad ši partnerystė – visiems laikams. Ten irgi visko būna.

Klausantis ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio pareiškimų, gali kilti įspūdis, kad jam besąlygiškai patinka tai, kad p. Paluckui nepavyko įgyvendinti sklandaus koalicijos skyrybų plano. Tačiau jis turėtų atkreipti dėmesį, kad koalicijai ištikimi LSDP frakcijos atskalūnai serga kai kuriomis politinėmis ligomis. Viena vertus, jie nuoširdžiai įtikėję, kad be jų buvimo valdžioje šiai valstybei – šakės. Jie – ir geriausi politikai, ir geriausi „spicilistai“, ir geriausiai dirbę Lietuvai visais laikais. Tačiau pradėjus mėsinėti giliau jų pasiekimus politikoje, pėdsakus kitose srityse, kur jiems teko plušėti, gali kilti abejonių, ar jie tikrai patys geriausi. Buvo, yra ir bus. Ponui Skverneliui, ko gero, racionaliau yra ieškoti kitų partnerių. Toje pačioje LSDP. Net „Palucko LSDP“, jei kitokios nėra.

Tačiau tam reikia ne kirvio, o išminties, kaip sako p. Kubilius.

Rytas Staselis

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus