blank

Kazliškio kaimo bendruomenė visada daug dėmesio skyrė sveikos gyvensenos propagavimui, sportui. Pasiryžusieji sveikatintis džiaugdavosi įveikę save ir atradę daug naudingų sau dalykų. Patirtis parodė, kad kazliškiečiams patinka, priimtinas sveikatos stiprinimo grupėje būdas. Sveikuolių stovykla su įvairiapuse programa – tai, ko labiausiai reikėjo pastaruoju metu pandemijos nualintai psichoemocinei sveikatai atstatyti.

Dalyvavome Rokiškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos projektų konkurse ir gavome lėšų išsvajotai suaugusiųjų sveikatingumo stovyklai. Dar pridėję bendruomenės ir asmeninių pinigų, liepos 16–18 d. ją suorganizavome buvusioje Šilo mokykloje, mūsų gamtos perlo – Kazliškio šilelio – apsuptyje. Smagu, kad nereikia kažkur toli vykti, čia pat turime puikiausias sąlygas.

Stovyklą vedė Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Lukrecija Augustaitytė. Ji mus mokė taisyklingo kvėpavimo, savimasažo, pravedė mankštas, įvairius fizinį aktyvumą skatinančius žaidimus. Kita viešnia, Kristina Bondar – Sveikuolių sąjungos valdybos narė, mokslu paremtos autorinės programos ir knygos „Cukraus detoksas“ autorė, emocinio valgymo specialistė, patyrusi lektorė, holistinės sveikos gyvensenos propaguotoja. Jos įdomių ir įtaigių paskaitų temos – žmogaus psichologija, prigimtinė mityba, santykiai šeimoje. Virėja Julija ne tik skaniai maitino, bet ir pasakojo, kaip gaminti sveikesnį maistą.

Stovyklos nuotaiką sunku perteikti žodžiais – reikia čia pagyventi! Pirmiausia mums „nuskilo“ oras: maudėmės įšilusiame čia pat tekančio Nemunėlio vandenyje, kai kurie nakčiai net negrįžome į namus, o nakvojome palapinėse, ir klausėmės paukščių balsų, o ne uodų zyzimo. Energingoji vadovė Lukrecija jau pradžioje mus įspėjo, kad būsime kaip viena šeima, kad visus „negaliu“, „nenoriu“ reikėtų įsidėti į kišenę. „Vaikai, tylos!“ – sušukdavo, jei pradėdavome per daug karštai dalintis įspūdžiais. Jos žodžiais, sunkiausia pabūti tyloje, tyliai valgyti prie stalo, o juk tai labai svarbu. Jos vedamos rytinės mankštos, o po to mūsų garsus palinkėjimas atsisukus į saulę: „Kad viso pasaulio žmonės būtų laimingi!“, įkvėpdavo energijos ilgam. Įdomūs, naudingi buvo Lukrecijos organizuoti žaidimai, pvz., įsijausti į aklo žmogaus vaidmenį ir būti vedžiojamam kito. Arba eiti tylomis vienas paskui kitą kaip indėnai taikant į tas pačias pėdas, o kas prakalba, tampa „lavonu“, ir jį kiti turi nešti. O dar tas paslaptingas ritualas, kurį vieną vakarą vadovė atliko kiekvienam iš mūsų, rūkstančiu pagaliu vedžiodama palei gyvybiškai svarbius kūno taškus! Kiekvieną rytą gaudavome po sveiką kokteilį (išmirkę sėmenys, datulės ir šiltas vanduo), valgėme kuo įvairesnių spalvų patiekalus, o prie stalo oficiantais mielai pabūdavo mūsų grupės vyrai (net keturi!). Lektorės stengėsi suteikti kuo daugiau teigiamų emocijų: džiaugsmo gyvai bendraujant, buvimo gamtoje ir atidaus jos stebėjimo, savęs pažinimo, pozityvumo…

Mano nuomone, stovyklos tikslai ir uždaviniai buvo įgyvendinti 100 proc. Juste jutome, kaip keičiasi mūsų mąstymas, atsiranda holistinis požiūris į savo kūną kaip į visumą. Džiugu, kad ši sveikatingumo stovykla „užkabino“ vyrus, o juk jie dažnai būna skeptiški sveikatos reikalams.

Gyvenimas mums duotas gyventi, o ne sirgti. Niekada nėra vėlu atsigręžti į save.

Romualda Kvedaravičienė,

Kazliškio bendruomenės narė

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments