Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, dalyvavęs LRT TV laidoje „Dėmesio centre“ pas Edmundą Jakilaitį, kitą dieną savo paskyroje socialiniame tinkle godojo: „Vakar vakare tiesioginėje laidoje „Dėmesio centre“ buvau verčiamas prisiimti atsakomybę už tai, ko per 27 m. nepadarė visi iki manęs dirbę žemės ūkio ministrai – užtikrinti aiškų ir skaidrų žemės įsigijimo kontrolės mechanizmą. Atsakomybės nesikratau, tačiau ją prisiimti turi visi: ir valstybės vadovai, ir teisėsaugos institucijos, ir politikai ir… žurnalistai. Kodėl ši tema tapo aktuali tik dabar? Kodėl ne 2014 m. ar iki tol?“
Komplimentas už klausimą p. Markauskui.
Už valstybės vadovus, teisėsaugos institucijas beigi visus politikus atsakyti negalėsiu. Tačiau apie žiniasklaidos neveiklumą iki 2017 metų pabaigos šiokių tokių minčių yra. Šiaip jau p. ministras negalėtų pretenduoti į čempionus, kaip pirmasis Lietuvoje iškėlęs klausimą: „Kodėl nesulojo sarginis šuo?“ Mes – žurnalistai – jau kurį laiką, aptardami profesinius reikalus, nuoširdžiai kraipome galvas prisimindami, kad veik kiekvienoje redakcijoje šalia mūsų dirbo už žemės ūkio tematiką atsakingi kolegos, dvi redakcijos („Valstiečių laikraščio“ ir „Ūkininko patarėjo“) išvis buvo užėmusios žemės ūkio temų nišą. O dabar, fontanu kylant srutoms iš šio ekonomikos sektoriaus, retas žurnalistas gali kompetentingai išanalizuoti tų srutų turinį. Išskyrus Haroldą Mackevičių, laidos „Dviračio žinios“ prodiuserį. Profesinės rankelės, tskant, nepragersi…
Manding, aptariant tokio fenomeno priežastis, derėtų pradėti makro lygiu. Taigi pirmiausia reikėtų apkaltinti Europos Sąjungos veiksnį. Briuselio subsidijos, parama beigi išmokos, iki šiol sudarančios tik dalį tų, kurios prieinamos senųjų ES šalių ūkininkams, užkamšė baisiausias Lietuvos kaimo socialines skyles. Maža to, ūkininkai, ypač stambesni, vienu metu be išlygų galėjo save priskirti visuomenės vidurinei klasei. Miestuose padėtis, deja, nebuvo tokia gera. Socialinė miestų aplinka žiniasklaidai sufleravo gerokai daugiau ir įdomesnių temų.
Prasiskolinusių ir nuo žemių nuvarytų smulkesnių ūkininkų temos kaip ir nebuvo. Nes tie bėdžiai, jeigu nekalba ir negodoja šiandien, srutų fontanui, taip pat ir apie jų problemas, trykštant visoje žiniasklaidoje, tai juolab nekalbėjo anksčiau.
„Sarginio šuns“ metaforą sugalvojau ne aš. JAV žiniasklaidos tyrinėtojas Deanas Starkmanas prieš ketvertą metų išleido knygą „Sarginis šuo, kuris nelojo. Finansų krizė ir dingusi tiriamoji žurnalistika“ (angl. The Watchdog That Didn’t Bark. The financial crisis and the disappearance of investigative journalism.). Šiame veikale jis nagrinėjo, galima sakyti, analogišką problemą: kodėl 2007–2011 m. finansų krizė prasidėjo praslinkusi pro užmerktas aukščiausios prabos pasaulio žiniasklaidos akis. Vienas iš p. Starkmano pateiktų atsakymų: žurnalistams buvo daug maloniau gaudyti plikus skaičius, jei perkeltume analogiją į Lietuvos aktualijas – apie derlingumą, eksportą, eksporto geografiją, žemės ūkio (ŽŪ) dalį bendrajame vidaus produkte, o ne išsamiai analizuoti kaime vykstančius procesus. Pritrenkiančius ir kvapą užgniaužiančius skaičius lengviausia gauti gurkšnojant vyną pasisėdėjimuose su svarbiausiai ŽŪ veikėjais. VIP’ais, į pasisėdėjimus atvykstančiais prašmatniais visureigiais.
Trečioji problema: niekas taip gausiai nepapirkinėjo žiniasklaidos, kaip ŽŪ ministerija ministrės Kazimiros Prunskienės laikais. Galima sakyti, kad diduma kitų Lietuvos institucijų iš šios įstaigos papirkinėjimo amato mokėsi ir jį tobulino. Suprantu, kad tai menkas mano srities profesionalų pateisinimas, tačiau faktas – kaip blynas. Norėjai prieigos prie magiškų skaičių išteklių ir valdiškų pinigų – privalėjai žiūrėdamas į retušuotą ministrės(o) portretą pirmajame savo laikraščio puslapyje pamiršti erezijas. Socialiniai tinklai prieš penketą metų vis dar nebuvo tokia galinga priemonė kaip dabar.
Prieš metus Vyriausybės kanceliarija dėjo pastangų suskaičiuoti bendras žiniasklaidos maitinimo viešaisiais pinigais apimtis. Tomas Beržinskas, ministro pirmininko atstovas spaudai, pateikė tokius apklausos rezultatus: „2013–2015 m. Vyriausybės kanceliarija (LRVK), ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos, įmonės viešinimui skyrė 42,25 mln. eurų; 2013–2015 m. LRVK ir ministerijos viešinimui panaudojo 21,21 mln. eurų, iš jų: Lietuvos pirmininkavimo ES komunikacijai skirta 4.14 mln. eurų; euro įvedimo viešinimo kampanijai išleista 2,19 mln. eurų; kitų LRV ir ministerijų veiklų viešinimui – 14,88 mln. eurų (be išlaidų ES pirmininkavimo ir euro įvedimo komunikacijai). 2013–2015 m. LRVK ir ministerijos vidutiniškai per metus viešinimui skyrė 4,96 mln. eurų. 2016 m. LRVK ir ministerijos viešinimui skyrė 3,16 mln. eurų.“
Tai niekaip nepateisina žiniasklaidos ir žurnalistų. Kaip ir tai, kad prieš rinkimus politikų pateikiamos oficialios turto ir pinigų deklaracijos yra užkoduotos biurokratinėmis abrakadabromis, o detalesnė deklaracijų analizė ir duomenų gavimas yra labai problemiškas reikalas. Juolab, kaip rodo patirtis, politikai, aukšti valstybės pareigūnai kai kurias savo pirmines deklaracijas taiso iki pat savo kadencijos pabaigos. Ir jiems už tai – nieko.
Žiniasklaida, pramiegojusi ŽŪ temą, iš tikrųjų šiuo metu stovi srutų fontano epicentre. Bet mielai draugėn priimtume visus kitus p. Markausko nurodytų atsakingų institucijų atstovus, taip pat ir jį patį. Prisimindami, kad mes – žurnalistai – neturime teisės į operatyvinę veiklą, taip pat duomenų bazių Lietuvoje, kur asmens duomenys yra akylai saugomi.
Rytas Staselis
