– Esate labai meniška, tačiau jaunystėje teko siūti masinei prekybai, dirbti valdiškoje įstaigoje…
– Pirmoji darbo vieta buvo Dusetose, trikotažo siuvykloje. Vėliau sekė gyvenimas Vilniuje, kur dirbau nedidelėje siuvimo ateljė. Paskui, kai prasidėjo žemių deklaravimas, Obelių seniūnijoje prireikė žmogaus, mokančio dirbti kompiuteriu. Tačiau ilgiausiai dirbau raštvede. Iš darbo seniūnijoje išėjau 2017 m. gegužę, tada bandžiau siūti namuose.
– O kaip įkūrėte menų studiją?
– Su vyru susiradome patalpą Obelių centre, ją nusipirkome, suremontavome. Taip tais pačiais metais, lapkričio mėnesį, atidariau menų studiją „SiuvErika“.
– Kai kurių siuvinių nuotraukas keliate į internetą. Iš jų matosi, kad pagal užsakymus siuvate ir vakarines sukneles, ir tautiškus rūbus, kostiumėlius, paltus… Ir visa tai – vien moterims. O kokį procentą iš visų klientų sudaro vyrai?
– Siuvu viską, ko tik panori atėjęs žmogus. Nelabai apsiimu siūti vyriškus drabužius (išskyrus tautinius), tai darau tik išskirtiniais atvejais, kadangi labai daug darbo su švarkais. Siuvu tiems vyrams, kurių nestandartinė figūra. Suprantu, kad tokiam žmogui sunku susirasti masinės gamybos drabužį. Kitiems pasiūlau geriau nusipirkti kostiumą iš parduotuvės, o jei reikės, – pataisysiu.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
