– Ar sudėtinga įsikūnyti į Senelio Kalėdos personažą? Kokių savybių šiam personažui reikia?
– Tai nėra koks teatro personažas, vaidmuo, kuriam ruošiesi. Natūraliai pavyksta. Ateina kalėdinis periodas ir tampu Seneliu Kalėda. Ir aš tikrai tikras. Svarbiausia – nuoširdžiai bendrauti su vaikais, juos išklausyti, juos išgirsti, suprasti, nes ir jie turi savo vaikiškų rūpesčių, bėdų, norų. Suaugusieji per mažai kalbasi su vaikais, per retai juos išklauso. Ir dar svarbu suteikti vaikams kuo daugiau džiaugsmo, ne tik nusifotografuoti bendrai nuotraukai.
– Ar vaikai dar tiki Kalėdų Seneliu?
– Manau, tiki. Pats turiu vaikų. Mano vaikai tikėjo. Gal tebetiki? Ir žinojo, kad aš padedu Kalėdų Seneliui, esu jo draugas. Tik pernai sūnus suabejojo. Paprašė Kalėdų Senelio dovanų dailininko rinkinio. Aišku, gavo jį. Labai džiaugėsi ir staiga man sako: „Man atrodo, kad tai tu man jį padovanojai.“ Neatsimenu, ką atsakiau, tik patariau padėkoti Kalėdų Seneliui ir atminimui ką nors jam nupiešti. Sūnus nupiešė ir kitoje pusėje užrašė – „Tėčiui“. Tai va, suprask kaip nori. Tiki Kalėdų Seneliu ar nebetiki?
– Kokie vaikų norai? Ar Kalėdų Senelio jie prašo tik materialių daiktų?
– Turiu nuliūdinti – tik vienas kitas neprašo materialių dovanų. Būna, prašo sveikatos ar ko nors panašaus. Kartą prašė, kad būčiau stiprus ir galėčiau panešti daug dovanų. Potekstė juk aiški. Dauguma nori daiktų, kurie tuo metu „ant bangos“: naujausių modelių telefonų, planšečių, kompiuterių, riedžių ir pan. Prajuokino prašymas padovanoti sesei kažkokio modelio telefoną. O! Apsidžiaugiau, žiūrėk, koks vaikas, pirmiausia prašo dovanų savo sesei. Skaitau laišką toliau, o ten rašoma: „…bet jai prastesnį negu man“…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
