„Iki sielos gelmių buvau sukrėsta, kai sužinojau, jog Vilniuje pralietas nekaltų žmonių kraujas. Tai padarė „nenugalimoji ir šlovingoji“ raudonoji armija Gorbačiovo, Ivanovo, Burokevičiaus, Naudžiūno, Švedo ir kitų partokratų nurodymu. Kitaip kalbėti su taikinga minia, matyt, jie nemoka. Niekas neištrins kaltės dėl pralieto žmonių kraujo“, – rašo Kraujo perpylimo skyriaus vedėjas J. Zibavičius.
„Dauguma Jūsų, mieli žmonės, matė daugiau negu aš. Informacijos jūs turite, nenoriu jos kartoti. Iki to laiko, kol jūs perskaitysite šias eilutes laikraštyje, dar daug kas pasikeis. Aš noriu jums papasakoti apie mitingą, kuris įvyko sausio 13 dieną prie centrinio pašto po šventų Mišių bažnyčioje (ir ne tik Rokiškyje – tądien meldėsi visa Lietuva), – mes vėl buvome visi kartu – tikintieji ir netikintieji, Sąjūdis ir Demokratinė darbo partija. Nelaimė – mūsų brolių tragiška auka – mus suvienijo.
„Vyrai ir moterys, jaunuoliai, bevaikai, – taip į žmones kreipėsi Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Petras Blaževičius: – Virš mūsų tėvynės gedulo vėliavos… Virš mūsų Lietuvos – ašarų debesys… Mumyse – širdžių skausmas. Tarp aukų ir mūsų kraštietis – vairuotojas Alvydas Matulka. Tylos minute pagerbėme visų žuvusiųjų atminimą.“
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
