„Romuva“ ar „Vaižgantas“?

Kiek aistrų, emocijų ir kalbų, bet tai natūralu, nes bet koks pokytis sukelia pasipriešinimą. Kaip viena lektorė sakė, ,,jei nėra pasipriešinimo, tai jokio pokyčio nėra“. Ir visai nesvarbu, kad pokytis siekia racionalumo, geresnio paslaugų prieinamumo ar kuria palankias darbo sąlygas. Prisipažinsiu, aš nesu rokiškietė, gal todėl mažiausiai mane įtakoja emocijos ir sentimentai. Puikiai suprantu, kad žmonės, kurie baigė “Romuvą”, labai aiškiai palaikys mintį, kad gimnazija turi išlikti ,,Romuvoje” ir, žinoma, atvirkščiai tvirtins tie, kurie baigė ,,Vaižgantą”. Visi jie turės svarius argumentus, bet labiausiai jie bus paremti sentimentais. Aš pabandysiu į šią situaciją pažiūrėti iš šalies ir kartu atstovauti direktorės poziciją.

Pirmiausiai sugrįžkime prie klausimo: o kas iniciavo šią pertvarką? Ir daugumai politikų, kurie šiandien bando ,,pasipiarinti” dėl šios temos, teks nusivilti, nes ne valdžios spendimu prasidėjo ši pertvarka, o pačios mokyklos bendruomenės. Ir tai, manau, labai svarbu, nes tik pati švietimo bendruomenė geriausiai mato problemas ir trūkumus tokio ,,hibrido”, kai viena gimnazija yra ,,išmėtyta” per dvi mokyklas, kilometrais nutolusias viena nuo kitos. Pirmiausiai nukenčia gimnazijos finansavimas, po to atsiranda mokytojų darbo organizavimo sunkumai, kai per pertrauką turi iš vienos mokyklos atsirasti kitoje, su supakuotomomis priemonėmis ir būtinai savu transportu, nes, kai ,,kenčia” finansavimas, tai automatiškai atsiranda ir priemonių trūkumas. Problemų ir sunkumų išvardinčiau ir daugiau, bet tiksliausiai gali atsakyti patys pedagogai ir administracija. Manau, kad problemos aiškios ir pagrįstos, todėl ir buvo nutarta priimti drąsų politinį sprendimą ir pagaliau padaryti vieną ,,normalią” gimnaziją Rokiškyje. Kiek žinau, pačiai bendruomenei buvo leista apsispręsti, kuriame pastate liks gimnazija. Daugumos apsisprendimu, bendruomenė pasirinko ,,Romuvos” pastatą ir tam turi tikrai konkrečius argumentus. Pirma, ,,Romuvos” pastatas didesnis ir, jei ateity teks į miesto gimnaziją priimti kaimo gimnazijų vienuoliktokus ir dvyliktokus, ,,Vaižganto” patalpose jie netilps. Antra, pradėtas ,,Tūkstantmečio mokyklų” finansavimas – didžiuliai pinigai investuoti į ,,Romuvos” patalpas, čia sukuriant šiuolaikiškas mokymosi laboratorijas – tai kokybiškesnis švietimo prieinamumas gimnazistams. Trečia, dauguma vaikų gyvena mikrorajone. Ketvirta, šalia – baseinas ir dabar statomas sporto kompleksas, kurių paslaugomis gali ir galės naudotis ir mokykla. Atstumas – tai laiko sąnaudos. Todėl pritariu racionaliam, taupiam bendruomenės apsisprendimui, kad ,,Romuvos” patalpose įsikurtų gimnazija, o, kad ,,nedingtų” išties garbingas ,,Vaižganto” vardas ir paminklas, stovintis šalia mokyklos, galima šiose patalpose įkurti Senamiesčio progimnaziją ir jai suteikti ,,Vaižganto” vardą. Taip būtų išlaikyti ir ,,Vaižganto”, ir ,,Romuvos” vardai – jie abu verti išsaugojimo.

   Valdantiesiems politikams linkiu išlaikyti tvirtą ,,politinį stuburą“, įsiklausyti į švietimo bendruomenės prašymus ir nepasiduoti oponentų bei emociškai įaudrintos liaudies balsui. Pokyčiai visada atneša pasipriešinimą, bet gyvenimas nestovi vietoje, todėl negalime savęs įkalinti istoriniuose faktuose. Reikia ieškoti būdų racionaliems sprendimams ir istorijos išsaugojimui, o tai tikrai galima. Niekas nepaneigs, kad progimnazija lygiai tiek pat svarbi švietime ir žmogaus augime, kaip ir gimnazija.