Šios Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotraukos publikuojamos pirmą kartą.

Laiškai iš Varšuvos

Rokiškio krašto muziejų neseniai pasiekė grafaičių Aleksandro, Marijos ir Elžbietos Pšezdzieskių  rašyti laiškai. Daugiausia iš Varšuvos. Anot muziejininkų, tai labai vertinga istorinė medžiaga, leidžianti žinoti daugybę detalių iš Rokiškio praeities. 22 laiškus ir 24 fotografijas muziejui padovanojo Saulė Kazinavičienė ir Diana Uldukienė. Muziejininkai tuoj pat ėmėsi jų studijų.

Auklei dėkojo už siuntinius

Unikalių eksponatų, susijusių su grafais Pšezdzieckiais, muziejus sulaukė lapkritį. Tai grafaičių Aleksandro, Marijos ir Elžbietos rašyti laiškai, fotografijos, dokumentai. Jie skirti jų buvusiai auklei Julijai Kietytei (1882–1974). Ji buvo Pšezdzieckių skalbėja, vėliau auklė, tada namų ūkio tvarkytoja, dirbusi pas grafus nuo 1907 iki 1940-ųjų. Iš laiškų akivaizdu, kad su aukle grafus siejo išskirtinai šilti santykiai.

Direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė sakė, jog pirmieji laiškai rašyti dar 1943 m. „Pirmąjį rašė Aleksandras Pšezdzieckis. Jis tuomet gyveno Lietuvoj, Jašiūnuose, ir dėkojo auklei už siuntinį. Matyt, grafų gyvenimas buvo nelengvas, nes ir Elžbieta vėliau rašo dėkojanti už siuntinį, norinti atvykti į Lietuvą, bet negaunanti leidimo. Jau vėlesniame laiške buvusiai auklei praneša apie sužadėtuves“, – sakė M. Mieliauskienė.

Stiklinė skaidraus vandens

Vėlesni išsaugoti laiškai – nuo 1965 iki 1972 m. „Čia daugiausia rašo Marija Pšezdzieckytė.  Aiškėja, kad ji 15 metų dirbusi mokytoja, jai kažkas negerai su kojomis ir gyvena vienuolyne. Rašo ir apie seserį Elžbietą, kurios vyras jau  miręs. Elžbieta turinti gerą darbą. Aprašo ir Aleksandro, kuris jau miręs, žmonos Katerinos gyvenimą. Laiškuose grafaitė teiraujasi apie virėjo Kalpoko šeimą,  apie kunigus, kuriuos pažinojo“, – sakė M. Mieliauskienė.

Įdomiausia tai, kad laiškai rašyti lietuviškai (vėlesniais metais jau mašinėle). Tiesa, Marija vis pasiskundžia, kad galėtų daugiau parašyti, bet neturi žodyno, o lietuvių kalbą primiršusi. Tai, jog  grafaitėms labai svarbus Rokiškis ir žinios iš jo, liudija ši citata: „Žinios iš Julijos – stiklinė skaidraus šaltinio vandens karštą vasaros dieną.“ Labai gražus išsireiškimas viename laiške, grafaitės atsiųstame auklei prieš vienas Kalėdas: „Mano dvasia eina pasivaikščioti per miškus laukus per Vyžunką, Ignotiškį, Lukštus ir Ilzenbergą ir, žinoma, per parką ir bažnyčią pas mus, Rokiškyje.“

Klausinėjo apie Kalėdas

Į auklę kreipiamasi „brangioji Julyte“, „mieloji Julyte“. Laiškuose – didžiulis ilgesys Lietuvai ir Rokiškio kraštui. Grafaitės domisi, kas naujo Rokiškyje, klausinėja, kaip atrodo parkas, joms rūpi buvusių dvaro darbuotojų ir kitų pažįstamų likimas, rūpi, ar pastačius Rokiškyje aerodromą iš jo galima nuskristi į Kauną, teiraujasi, ar Lietuvoje pirmoji Kalėdų diena yra ne darbo (tuomet  buvo darbo). Viename laiške rašo, kad Varšuvos parduotuvėse pilna įvairiausių obuolių, tačiau tokių skanių kaip Rokiškio dvaro sode buvusių „sierenkų“ nėra. Beveik kiekvienas laiškas baigiamas žodžiais: „Meldžiuosi už Lietuvą ir už jus, Julyte.“

Tvarkė archyvą ir dovanojo 

Neįkainojamus eksponatus muziejui įteikė buvusio dvaro arklininko Prano Garškos (1885–1949) anūkės Saulė Kazinavičienė ir Diana Uldukienė. Šiuos laiškus, dokumentus, fotografijas jos rado po savo dėdės Vytauto Garškos mirties tvarkydamos archyvą.

D. Uldukienė sakė, jog nuo dėdės mirties praėjus kokiems pusantrų metų atsirado įkvėpimas peržiūrėti jo rašytinį archyvą. Jis, anot Dianos, buvo „cekavas“, daug visko žinojo, rašė. Pašnekovė sakė, jog akys užkliuvo už dėžutės, su Pšezdzieckių pavarde. Tačiau kurį laiką atidėliojo, nesigilino. Iki tol, kol namo pasikvietė istoriką Valių Kazlauską. „Kai jis pradėjo tuos laiškus kilnoti, supratau, kad „neteko amo“, – pasakojo D. Uldukienė. Tiesa, jai niekas negali atsakyti, kaip tie laiškai atsidūrę pas dėdę. „J. Kietytė netoli gyveno, matyt, per savo smalsumą tų laiškų išprašė. Nebėra ko paklausti. O pats jis žiniomis apie grafus nesigyrė, tik mačiau šalia padėtą „Gimtojo Rokiškio“ straipsnį apie grafus, gal ruošėsi kažką rašyti“, – pasakojo mūsų kraštietė. Jai ir jos seseriai Saulei nebuvo gaila atiduoti šį palikimą muziejui. „Tegu lieka istorijai“, – sakė D. Uldukienė ir neslėpė: pati buvo įsijautusi skaityti šituos laiškus, „guglinti“ žinių apie grafus ir nejučiomis pati atsidūrė jų gyvenime  O sąsajų su grafais juk būta – Dianos senelis dirbo dvare. „Gal todėl ir dėdė J. Kietytę žinojo“, – svarstė pašnekovė.

„Esame labai dėkingi eksponatų, kurie praturtins žinias apie Rokiškį ir jo praeitį, dovanotojams. Džiaugiamės, kad vertingi daiktai nelieka dulkėti palėpėse, o pasiekia tuos, kurie rūpinasi istorijos išsaugojimu ir sklaida“, – sako Rokiškio muziejininkai.

Laikas prieš Kalėdas jiems dažnai būna ypatingas, būtent tuomet ne vienas apsisprendžia dovanoti miestui neįkainojamų dovanų.

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie