blank
Redakcijos archyvo nuotr.

Kaip šias šventes, kai bažnyčiose nėra aukojamos viešos šv. Mišios, pasitinka kunigai? Kokių nuotaikų ir minčių lydimi?  

– Tai turėtų būti vertybių perkainojimo metas. Esame vartotojai, vartotojiškumas įsuka mus į nepabaigiamą norų tenkinimo ratą, tai atima iš mūsų laisvę. O izoliacija, nors paradoksaliai skamba, ne atima, bet kaip tik grąžina mums laisvę nuo visų tų vartotojiškų tendencijų. Iki šiol mums atrodė norma dėl kiekvieno nieko bėgti į parduotuvę ir vis nesustojant pirkti. O dabar turime suformuoti kitokius įpročius ir kaskart susimąstyti – ar reikia tiek tų visų dalykų? Juk laimė slypi ne kiekyje. Pinigų kiekis džiaugsmo neatneša, jį suteikia tik tai, kaip mes sugebame naudingai materialias gėrybes panaudoti.

Daug kas skundžiasi, kad izoliacija riboja bendravimą, negalėsime per šventes susitikti, prisiliesti prie kito, tačiau, ar tikrai nebūdami izoliacijoje tą nuoširdžiai darome? Prie daugelio žmonių net neprisiliečiame. Jau pirmasis karantinas parodė, kad skambučiais, kitomis priemonėmis bendravimui su žmonėmis skiriame kur kas daugiau dėmesio ir tai darome kur kas nuoširdžiau nei anksčiau. Aš pats patyriau, kad su žmonėmis užsimezgė glaudesni kontaktai, visi tapome artimesni negu anksčiau. Ir vieni kitus kitokioje šviesoje pamatėme.

Kūčių ir Kalėdų dienomis viešos šv. Mišios nevyks, bet ar galės tikintieji užsukti į bažnyčią? Pasimelsti?

– Viešos šv. Mišios nevyks, tačiau bažnyčia lieka atvira maldai. Ir kalėdaičių vis dar galima gauti, net pusės neišdalinome. Ir žvakutę galima uždegti. Beje, startavome ir su virtualia žvakute, mūsų internetinėje svetainėje galima savomis intencijomis ją uždegti ir kartu su visais melstis. Aišku, gal ir nebus tokio dvasinio pasitenkinimo kaip anksčiau, kai Kalėdų naktį visa bendruomenė susirenka, kartu meldžiasi, susitinka. Bet, manau, tai vyks ir dabar, tik kitomis priemonėmis dalinsimės bendryste. Juk bažnyčia ne tik pastatas, bet ir mes visi, bendruomenė, todėl tą ryšį galime pajusti ne tik gyvai prisilietę prie kitų. Kad ir visi kartu sekdami šv. Mišių transliacijas – jos vyks ne tik iš Šv. Mato, bet ir iš kitų Rokiškio dekanato bažnyčių. Po kiekvienos transliacijos pasižiūrime, kiek žmonių ir kas jas sekė, kas palinkėjo ramybės, ir pasidžiaugiame. Todėl noriu žmones paskatinti atrasti tą bendrystę, atrasti šeimose bažnyčią. Juk pirmoji bažnyčia ir buvo šeimos. Labai džiugu, kad grįžtame į šeimas ir imame jas branginti.

Kai kas COVID-19 pandemiją, karantiną priima kaip Dievo bausmę. Ką galėtumėte pasakyti taip galvojantiems?

– Kartais Dievą prisimename tik tuomet, kai vyksta sunkūs išbandymai. Mes norime, kad Dievas čia ir dabar išspręstų tas problemas. Aišku, Jis tą gali padaryti, bet radau labai gražią mintį – Dievas nebaudžia, bet kartais veikia duodamas sunkumų, siųsdamas negalią, kad žmogų apsaugotų nuo dar didesnio blogio, nuo to, kas neleidžia jam gyventi, džiaugtis. Dievas mums nori duoti tikrą gyvenimą, o ne tą, vartotojišką. Klimato kaita, biotechnologiniai dalykai – mes labai pavojingai griauname pasaulio tvarką, gal Dievas nori nuo to mus sustabdyti?

Manau, kad ši pandemija – ne bausmė, ne sužlugdymas. Čia kaip Nojaus laivas. Juk Dievas nesunaikino Nojaus, bet sunaikino visą blogį, kuris buvo aplinkui. Ir Nojus, šių laikų terminais kalbant, „persikrovė“. Ir jis, ir gyvūnija, augalija atsinaujino ir gavo dar vieną progą naujam gyvenimui.

Ką Jums pačiam reiškia šv. Kalėdos? Kaip jas švenčiate? Kokių turite tradicijų?

– Jau šešeri metai mano Kūčios ir Kalėdos labai ypatingos. Aišku, šiemet, to nebus. Turbūt daugiau nėra žmogaus, kuris taip švęstų kaip aš. Esu visiškai vienišas – neturiu nei tėvų, nei brolių, seserų ar kitų artimųjų. Tiesa, turiu du pusbrolius, bet jie turi savo šeimas, savo gyvenimus. Todėl Kūčias valgau su senelių namų gyventojais. Mano užduotis – dvi valandas pasakoti jiems įvairias istorijas. Reikia ne juokais pasistengti, bet turiu savo arkliuką – Bruno Ferrero istorijas. Iš jo knygose esančių 730 istorijų galima kaskart išsirinkti vis kitas. Matau, kaip šie pasakojimai senelių namų globotinius džiugina. Todėl mūsų Kūčios sklidinos daugybės džiaugsmo. Paskui mes giedame giesmes: „Tyli naktis“, „Sveikas, Jėzau gimusysis“. Aišku, gal ir pro šoną traukiam, bet labai nuoširdžiai, todėl išeinu pakylėtas.

O Kalėdas švenčiu su dvasininkais, su kuriais kartu gyvename. Tai būna iškilmingi šventiniai pusryčiai, kuriuos mes visi kartu valgome ir sveikiname vieni kitus, palinkime ko nors.

Labiausiai branginu laiką po Kūčių vakarienės laukiant Kalėdų nakties šv. Mišių, kai žmonės sėda prie Kūčių stalo. Man – tai palaimingas tylos ir vienatvės metas, kai įvertinu tai, kas vyko per adventą, sudėlioju viską.

Ar jums svarbu kalėdinės dovanos? Kokios? Ar gaunate, ar pats dovanojate?

– Mano vaikystė prabėgo sovietmečiu. Tuomet nebuvo jokio kalėdinio ažiotažo. Naujieji metai būdavo švenčiami, o ne Kalėdos. Bet šeimoje visuomet švęsdavome Kūčias ir ta diena buvo labai šventa, močiutė laikėsi tradicijų. Kartu tai buvo aktyvi ir energinga diena. Reikėdavo viską suruošti, sutvarkyti, pagaminti valgius ir panašiai.

O dėl dovanų. Žinoma, būdavo ir jų. Man didžiausia dovana būdavo eiti žiūrėti fejerverkų, kuriuos leisdavo gal už 30 km nuo mūsų Pabiržių kaimo Panevėžio rajone. Visas kaimas po Kūčių vakarienės bėgdavo tų fejerverkų žiūrėti, o į bažnyčią Kūčių vakarą neidavome – per toli, transportas tokiu metu nevažiuodavo. Į bažnyčią skubėdavome Kalėdų dieną.

Dabar kiti laikai, bet mane šiais skubėjimo laikais labiau žavi dovanojimo procesas, tęstinumas, o ne dovanos. Pavyzdžiui, nuperki kalėdinę dovaną anksti, lapkričio viduryje, iki Kalėdų reikia ją slėpti, saugoti ir neišsiduoti. Atsimenu, vienas žmogus prieš Kalėdas pasisakė, kad turi man kalėdinę dovaną, kurią perduos, kai susitiksim. O susitikom tik kitų metų vasario mėnesį. Dovaną gavau vėlai, bet buvo didžiulis džiaugsmas.

Ar turite mėgstamiausią Kūčių ir Kalėdų patiekalą?

– Iš vaikystės prisimenu mėgstamiausius, dabar tokių nebėra. Plaučių virtiniai. Labai mėgau. Arba virtos bulvės su troškintais kopūstais ir baravykais. Mane labai žavi tai, kas natūralu, tikra. Bet tai buvo giminės receptai ir tradicijos, nėra giminės, nėra ir patiekalų.

Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams ir visiems geros valios žmonėms artėjančių šv. Kalėdų proga?

– Linkiu per Kūčias ir Kalėdas neapsistoti tik prie patiekalų, bet prisiliesti ir prie Dievo žodžio. Popiežius kviečia mus atsiverti Dievo žodžiui ir asmeninei maldai, kad išgirstume tą „Emanuelis – Dievas su mumis“, kad dalintumės kalėdaičiais, o kartu ir dvasine bendryste su kitais.

Ir dar kai ko noriu svarbaus palinkėti. Žiūrėjau siužetą iš ligoninės. Gydytoja verkia, prašydama žmonių saugoti vieni kitus, nekontaktuoti, nes kai kam virusas gali baigtis mirtimi. Man šis siužetas akivaizdžiai parodė, kad privalome branginti gyvybę. Dievas, sukurdamas žmogų, padovanojo didžiausią dovaną – gyvybę. Pasidalino šiuo turtu, ne rojumi, ne obuoliais. Todėl branginkime šį turtą, gerbkime ir saugokime gyvybę. Kai šitą suprasime, kai išsivaduosime iš vartotojiškumo tendencijų, tuomet ir Kalėdos bus kitokios – tikra širdies šventė.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu per šv. Kalėdas patirti tikrą širdies šventę.

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: