Gimtasis Rokiškis Aktualijos Prisimenant Vytautą Gužą-Kardą

Prisimenant Vytautą Gužą-Kardą

249
0

Prisimindami partizaną Vytautą Gužą-Kardą, galėtume sakyti, kad pasipriešinimo ir laisvės idėja tekėjo jo kraujyje, nes Vytauto tėvas Romualdas Gužas buvo nepriklausomybės kovų savanoris. Jis pats buvo aktyvus 1941 m. Birželio sukilimo Kaune dalyvis, nuo 1944 m. vasario – Vietinės rinktinės narys, plechavičiukas.

V. Gužas gimė 1920 m. sausio 2 d. Rokiškyje. Buvo antras vaikas gausioje Karolinos ir Romualdo Gužų šeimoje (iš viso šeimoje augo devyni vaikai). Būdamas dar visai mažas, kartu su tėvais persikėlė gyventi į senelių ūkį Sičiūnų kaime (Panemunio valsčius).

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau buvo sulaikytas. Vežamas į Rytus pabėgo iš traukinio, pasiprašė Žemaitijos partizanų prieglobsčio ir įsiliejo į vietinio partizanų būrio, vadovaujamo Antano Joniko-Rolando, gretas. Sumanus, energingas ir išsilavinęs vyras buvo greitai pastebėtas, atsidūrė vadovybės aplinkoje (V. Gužas buvo baigęs Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, buhalterio specialybę). 1946 m. rudenį paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio viršininku, 1947 m. gegužę – tos pačios apygardos štabo Operatyvinio skyriaus viršininku, dar po metų pradėjo eiti Vakarų srities štabo viršininko pareigas.

Šiandien, žvelgdami į V. Gužo-Kardo laisvės kovotojo kelią, regime kelis svarbius įvykius. Pirmasis, neatsiejamas nuo V. Gužo asmeninės istorijos, buvo pasakojamas iš lūpų į lūpas, keliavo iš knygos į knygą. Jis nukelia į 1947 m. balandžio 6 d., Didįjį penktadienį, kai išduoti ir apsupti Paparčių kaime (Šimkaičių valsčius) žuvo 11 Jungtinės Kęstučio apygardos štabo apsaugos vyrų, vienintelis būrio vadas V. Gužas-Kardas pasitraukė sužeistas, bet gyvas. Į štabą grįžo tam, kad papasakotų, kas nutiko, tačiau toliau, dėl būrio žūties kaltindamas save, gyventi neketino. Tik bendražygių dėka, įkalbėtas nepasiduoti, vėl atsistojo ant kojų, ėmė dar energingiau ir su atsidavimu dirbti Lietuvai.

Antrasis svarbus jo, kaip laisvės kovotojo, įvykis – 1949 m. vasario visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas. Jam buvo lemta tapti vienam iš aštuonių, kurie, pasirašydami Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, pasiekė politinę pergalę prieš okupantą.

V. Gužas-Kardas paskutiniuosius mėnesius iki žūties sunkiai sirgo. Tai atsispindi paskutiniajame jo rašytame laiške Adolfui Ramanauskui-Vanagui: „Po pašalimo grįžtant (iš vadų susitikimo)] bekeliaudamas su Jumis jutau, kad mano sveikata vis blogėja. Sunkus kosulys, silpnumas ir miegant didelis prakaitavimas. <…> Bunkerio drėgmė, blogas oras dar labiau pakirto sveikatą. Maniau, kad greitai jau reikės išsibraukti iš gyvųjų tarpo.“

V. Gužas-Kardas buvo išduotas ir žuvo 1949 m. birželio 11 d. Kavadonių k. (Skaudvilės valsčius). Vietiniai senbuviai mena, kaip iš po nakties ant lauko žūties vietoje atsirado simbolinis kapelis su atminimo lentele. Kas pirmieji įamžino didžiavyrio žūtį, išlieka paslaptimi iki šių dienų.

Dr. Aistė Petrauskienė

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie