Petro Prascieniaus nuotr.

Viso to laikotarpio išgyvenimų neminėsiu, jie aprašyti daugelyje istorinių šaltinių, juos gerai prisimena dar gyva esanti manojo karta.

Viskas į gerąją pusę pradėjo keistis tik 1989 m. Žmonių sąmonėje ir atmintyje tebebuvo gyvos ir neužmirštos laisvės siekimo idėjos. Visose veiklos srityse vis labiau pradėjo jaustis persitvarkymo nuotaikos. Vasaros pradžioje įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir jo padaliniai visuose regionuose. Sudaryta Respublikinė Sąjūdžio Taryba. Visa tauta palankiai žiūrėjo į prasidedančius ir jau vykstančius procesus.

Sąjūdžio vadovai gerai prisiminė prieš 50 metų pasirašytą jau minėtą paktą ir jo pasekmes visai Europai. Tad ir buvo nuspręsta šią dieną visoms Baltijos šalims organizuoti taikią Baltijos kelio akciją ir prieš visą pasaulį pasmerkti gėdingą paktą. Baltijos kelias reiškė, kad tautiškai nusiteikę lietuviai, latviai ir estai, pasiilgę daug metų lauktos laisvės, susikibę rankomis, stovės kelyje nuo Vilniaus iki Talino šimtus kilometrų. Tokia akcija pasaulyje niekur nematyta ir organizuota pirmą kartą. Šiandien su malonumu prisimenu tą dieną, nes buvau istorinių įvykių dalyvis.

Tada, rugpjūčio 21–osios ankstų rytą, su 30 gamyklos darbuotojų grupe išvykome į pažintinę ekskursiją po Estiją. Pirmąją dieną susipažinome su Talinu, paskui su kitomis įdomesnėmis Estijos vietomis. Nakvynei apsistojome dviem paroms netoli Piarnu miesto, o jau rugpjūčio 23–iosios ryte papusryčiavę išvykome Latvijos–Lietuvos pasienio link. Apie 17 val. kirtome sieną, autobusui pastatyti vietą radome keli šimtai metrų nuo sienos, o patys nuskubėjome kuo arčiau sienos, nes ten jau būriavosi gana daug Baltijos kelio dalyvių. Mums dar pasisekė, nes pavyko atsistoti pirmoje eilėje vos keliasdešimt metrų nuo sienos. Netrukus tokių eilių už mūsų atsirado dar 3 ar 4 ir jos palaipsniui mažėdamos Lietuvos link tęsėsi kelis šimtus metrų. Virš kelio visai neaukštai skraidė malūnsparnis ir „kukurūznikas“. Iš jų akcijos dalyviams buvo mėtomos gėlės ir sveikinimo lapeliai. Lygiai 18 val. prie sienos iš abiejų pusių privažiavo Latvijos ir Lietuvos delegacijos. Mūsų delegacijai vadovavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dabar jau šviesaus atminimo Romualdas Ozolas. Delegacijų nariai šypsodamiesi pasisveikino, pasakė nuotaikingas kalbas, pasikeitė gairelėmis, bendravo su kelyje stovinčiais dalyviais. Mus visą laiką filmavo ir fotografavo žurnalistai. Vėliau gamyklos ekonomistė, aktyvi Sąjūdžio dalyvė, kilusi iš Biržų, pasakojo, kad miesto stende „Baltijos kelias“ pastebėjusi nemažai ir mūsų gamyklos darbuotojų veidų.

O tada visi akcijos dalyviai vieni kitus sveikino, susipažino, pasakojo iš kokio krašto čia atvyko, kartu dainavo patriotines dainas, skandavo šūkius Lietuvai ar Latvijai, linkėjo joms laisvės. Tokia nuotaikinga šventė tęsėsi apie porą valandų.

Pasibaigus akcijai visi keliai greitai užsipildė nenutrūkstamu automobilių ir autobusų srautu, tad ilgokai stoviniavome, kol pasiekėme Biržus, o namuose buvome tik po vidurnakčio. Visų nuotaika buvo puiki, kiekvienas jautėme, kad atlikome pareigą tėvynei siekiant laisvės, o Baltijos kelyje per  kelias valandas patyrėme daugiau įspūdžių ir gavome adrenalino negu viešėdami Estijoje per dvi dienas.

Važiuodami namo tarpusavyje kalbėjome, kad gal ilgai nebeteks laukti, kada Lietuva vėl bus paskelbta laisva ir nepriklausoma valstybe. Ir tik todėl, kad tos laisvės reikalavo paprasti eiliniai žmonės, susikibę rankomis šimtus kilometrų, skandavę laisvės šūkius. Kartu ir apgailestavome, kad laisvės neiškovojo mūsų broliai lietuviai su ginklu rankose, tik paaukojo savo gyvybes, o tauta patyrė be galo daug skausmo, netekčių ir tremčių. Matyt, tada pasiekti laisvę dar nebuvo atėjęs laikas.

Šiandien labai smagu, kad visa Lietuva šimtais renginių prisimena Baltijos kelio trisdešimtmetį, ir dar yra pakankamai daug to istorinio įvykio dalyvių, galinčių jaunajai kartai papasakoti, kokiu būdu siekėme laisvės.

Alfonsas KERAITIS

AR DAR MENI?

Danutė MAŽEIKIENĖ

Prisimenant Baltijos kelią

Ar dar meni, kaip nemunais skubėjom –

Tėvynė šaukė, ragino širdis…

Pasaulis laukė, klausėsi – tikėjom

Srovės tos niekas jau nesustabdys.

Skambėjo dainos, vėliavos šnarėjo,

Blaivėjo vergas sieloje žmogaus.

Sutapo mūsų norai ir Kūrėjo,

Palaimino pats Dievas iš dangaus.

Troškimas Laisvės amžinas kaip saulė,

Pagimdė viltį – ašarą aky…

Ar mus suprato, priėmė pasaulis?

O, Laisve, Laisve, tu tokia sunki.

Ir bėga dienos, mūsų laikas senka,

Išeisim mes, ateis nauja karta.

Minės, įvertins – to visai užtenka –

Juk kiekviena tauta tiesos verta.

Mums Laisvė leido ja pasinaudoti,

Ir tai nėra lengvutė dovana,

Bet jos dėka išmokome kovoti,

O mūsų ginklai – žodis ir daina.

Pavargom, žeminami ir nuolankūs,

Pažadino šviesių žmonių dvasia.

Drąsa Pilėnų ėjome prieš tankus,

Brangius vardus skandavom miniose.

Aukų prasmė, išaukštinusi šalį,

Ištart be meilės „Lietuva“ neleis.

O jei kas gali, jeigu kas taip gali,

Te jiems už Laisvę žuvę neatleis.

Ar dar meni – žmogus klupdytas kelias!

Kokia graži jo išdidi galva…

Bangavo šventas mūsų Laisvės kelias,

Jo nepamirš Tėvynė Lietuva.

 

 

 

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie