Poezijos gurmanams – poezijoje įrėmintos Afroditės vizijos, atvira erotika ir šis tas daugiau (+nuotraukų galerija iš “Seno grafo”)

Gegužės 14 d. startavęs tarptautinis renginys „Poezijos pavasaris 2017“ penktadienį poezijos puota džiugino Pandėlį ir Rokiškį: pandėliečiai pakviesti į kūrybinius susitikimus, o rokiškėnai rinkosi į kavinėje „Senas grafas“ vykusią gurmanišką kūrybos puotą, kuria poezijos ir muzikos gerbėjus „vaišino“ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai poetas Kornelijus Platelis ir saksofonistas Petras Vyšniauskas, poeziją skaitė aktorė Nijolė Kazlauskaitė.

K.Platelis, pristatęs poezijos ekskursą, sakė, jog šiame vakare bus daug meilės, sudėtingų vizijų, jausmų, atviros erotikos, perteiktos per moterį taip, kaip ją suvokia vyras ir kaip santykį su vyrais suvokia moteris. Erotikos, pažįstamos, o neretai stulbinamai atviros,  pripildyta K.Platelio  poezija ir jos lyrinis „aš“ – iš Antikos mitologijos. Per Anadiomenės (meilės deivės Afroditės) ir kitų mitologinių herojų vizijas, kančias, gundymus ir erotinius potyrius K.Platelio poezija klausytojus įvedė  į lyrinio subjekto emocijų, išgyvenimų,  potyrių erdvę, perteikė aistrą, troškimų kančias,  dviejų žmonių kūniškų  malonumų ir geismų vaizdinius.

Poetiniu žodžiu prakalbinta Antikos mitologinių būtybių atvira ir metaforiška erotika  pripildytą erdvę tarpais „skaldė“ saksofono muzika ir kitokios  estetikos poezija, literatūrinėmis priemonėmis perteikusi šiuolaikinio žmogaus būtį ir buitį – nuo pieno ir dviejų pomidorų, nepriteklių iki suvokimo, jog kiekvienas mūsų pirmiausia privalo suprasti ir mylėti pats save,  ir nesvarbu, ką kiti žmonės apie tave galvoja.

Vakaro pabaigoje K.Platelis sakė, jog Antikos motyvas jį užvaldė seniai, nors kūrybos pradžioje eilėraščiai buvo tiek struktūriškai, tiek ir semantiškai paprastesnį, lengviau suprantami. „Na, gal kai kuriose vietose būtų reikėję uždėti ne tik N14, bet ir N18“, – apie aistra pulsavusios poezijos puotą šmaikšatvo pats autorius.

Apie save K.Platelis yra pasakęs: „Galvodamas apie poeziją, paklystu tarp eilėraščio ir savęs, jį suvokiančio. Įmanoma ribą užčiuopti tarp mūsų, ar ne? Poezija – kaip vėjas: nežinia, iš kur kyla, nežinia, kur nueina, ir nežinia, ką reiškia“.