Vienas iš jų – tie, kurie žino gyvenantys paribyje, užkampyje, įgauna kantrybės, pakantumo, įpranta susitaikyti su nepatogumais ir džiaugtis tuo, ką patys sugeba susikurti.
„Ko norėti, esam užkampyje, iki Kupiškio – 22 km, iki Rokiškio – daugiau kaip 30… Pasiekia mus tik mokyklinis autobusas, asfalto dar nesulaukėm – tebėra žvyrkelis. Retai jį nuvalo, žiemą tikras vargas. Bobutėms reikėtų viešojo transporto, ar susirgai, nenupulsi greitai pas gydytojus, reikia pakentėti“, – taip retakalbe dėliojo Veronika Kairienė.
Lailūnai susilieję su Martynonimis: po vienu stogu įsikūrusios Martynonių biblioteka ir Lailūnų bendruomenė. „Ne tik čia, ir vienoje šeimoje būna keistumų: „gryčia“ Lailūnuose stovi, žmonės Martynonyse registruoti“, – pridūrė Eduardas Valentas, vienintelis vyras užsukęs bibliotekon pasišnekučiuoti. Jis negailėjo pagyrų saviems „Lailūnų žiburiams“ – bendruomenės pirmininkei Daivai Lukošiūnienei ir vyresniajai bibliotekininkei Ritai Inčiūrienei.
Išsamiau apie tai sekančiame GR numeryje
