Gaisras Panemunio dvare kilo gruodžio 4 d. prieš vidurnaktį. Ugnies židinys – pagrindinėje rūmų dalyje. Atvykus ugniagesiams liepsnos jau veržėsi pro stogą. Daugybė gelbėtojų komandų darbavosi prie saugomo kultūros objekto, tačiau gaisro padaryta žala pastatui – didžiulė: dalis rūmo liko be stogo, supleškėjo konstrukcijos, perdanga tarp pirmojo ir antrojo aukštų. Kadangi dvaras, esantis atokiau nuo gyvenamųjų namų, daugybę metų stovi tuščias ir apleistas, jis tapo nekviestų „svečių“ traukos vieta, kur galima išgerti.
„Ir pats ne kartą buvau dvare užtikęs jaunimą. Ką jiems pasakysi? Neduoda nė žodžio ištarti, sako, „koks tavo reikalas, kur norim, ten ir būnam“, – rūpesčius dėl paveldėto tėvo dvaro pasakojo O. Lauciškis. Kas ga lėjo rūmą uždegti, jis sako nežinąs: gal čia lemtingą sekmadienį girtuokliavę žmonės susikūrė lauželį pasišildyti ir gaisrą sukėlė netyčia, o gal koks piktavalis tyčia taip pasielgė?
„Už rankos nepagavau, negaliu sakyti… Man jau niekas nėra baisu, esu devintoj dešimty. Tik labai nemalonu ir širdį skauda, kad tokie dalykai dedasi“, – nuoskaudą dėl gaisro išgyvena dvaro savininkas Osvaldas. Skauda jam girdint kalbas apie tai, kad apleistą dvarą reikėtų nacionalizuoti: „Jeigu taip pasielgs, tėvo sunkiai uždirbtas turtas valdžios bus nusavintas gal jau ketvirtą kartą“, – nelinksmai apie Panemunio dvaro perspektyvą kalbėjo vienas jo šeimininkų.
Išsamiau apie tai “Gimtajame…”
Savininką O.Lauciškį reikia gerai išperti arba nuteisti : žmogus neturi sveikatos ir pinių, o tokį paveldą mindo , teršia, naikina.Taip, tai jo dėka jis tapo toks.
Jei žmogus neturi nei sveikatos, nei pinigų turtui prižiūrėti, tai kam jį reikėjo atsiimti? Ar tai noras pabūt dvarininku, noras pardavus praturtėt? Reikia Atiduoti valstybei, jei ji turės už ką jį prižiūrėt arba dovanoti tiems, kas jį gali prižiūrėti.