Nesavanaudiškumas gyvas

Mintis atėjo netikėtai

„Niekas manęs neagitavo, neliepė atiduoti. Baisiausia buvo, kai niekas neklausė žmonių ir kapinių sklypą numatė ten, kur visada šlapia, ne vien šiais metais. Žmonių manymu, nepadėtų net melioravimas, nes ten – užakusio ežero vieta. Net nežinau, kodėl atidaviau. Ta mintis atėjo iš aukščiau. Gal tėvelio malda „Tėve mūsų“ padėjo?“ – atviravo J. Jočienė ir leidosi pasakoti apie nelengvą savo ir šeimos gyvenimą. 

Pradėjo nuo šaukšto

Ji kriauniškė, gimė 1940 m. Tėveliai Boleslovas ir Valerija Marcinkevičiai irgi buvo kilę iš gretimų vietovių – Duokiškio ir Baršėnų. Būdama puspenktų metų neteko tėvo, mat 1945 m. pradžioje jį nušovė ir sudegino klojime. Kartu supleškėjo ir po vienu stogu buvęs tvartas su gyvuliais, išskridęs tik kalakutas… Ji nežinanti, kam užkliuvo jos tėvas, tik pamenanti, kad tąkart sudegė dar trijų ar keturių šeimų ūkiniai pastatai. Po nelaimės su trimis vaikais likusiai motinai padėjo kaimynai, tačiau Janina neišvengė skaudžios patirties – teko elgetauti, tarnauti turtingesniems.

Patirti vargai ją užgrūdino. „1963 m. ištekėjau. Vyras irgi buvo našlaitis. Iš Pakriaunių. Neturtingas kaip aš. Jis dirbo mechanizatoriumi, aš – lauko darbininke. Apsivedėm abu su aguonos grūdu“, – sako moteris, mintyse turėdama didelius nepriteklius, ir vaizdingai pasakoja, kaip Kriaunose bendro gyvenimo pradžioje vietoje užuolaidų langus uždangstydavo laikraščiais. „Tada viskas buvo ne mano, o mūsų“, – lygino jaunystės metus su šiais laikais ir su grauduliu balse pasakojo, kad ilgisi buvusio sutuoktinio, mirusio prieš 12  metų. Su juo išaugino tris vaikus.

„Džiaugiuosi, kad esu tikinti“

Janina pasakoja, kad pirmasis tikėjimo tiesas jai įdiegė tėvas. Jis vakarais pažadėdavo vaikams pasekti pasaką, bet pirmiau liepdavo pasimelsti, tad iš jo išmoko pirmąją maldą – „Tėve mūsų“. Moteris ir sovietmečiu lankė bažnyčią, visas tris savo atžalas  paruošė Pirmajai Komunijai. Jai teko atlaikyti nemenką pedagogų ir valdžios spaudimą, nes į pionierius įstojo tik sūnus. Komjaunuoliais netapo nė vienas vaikas. „Už tai buvau bloga valdžiai, tik neturėjo ko prikibti, nes savo darbą padarydavau“, – pasakojo iki šiol bažnytinėse procesijose dalyvaujanti Janina. 

Ar dėkoja?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalis vyrui priklausančios žemės iš Pakriaunių kaimo buvo atkelta šalia Kriaunų kapinių. Dabar jos šeimininkė – Janina. „Jeigu nenumiriau su svetima plutele, tai atidavusi tuos 50 arų tikrai nenukentėsiu“, – neslėpdama emocijų ir savo įsitikinimų tvirtai sakė moteris.

Pirmieji apie apsisprendimą sužinojo ir jam pritarė vaikai bei jų šeimos. Kaip vertina aplinkiniai? „Man sakė, kad dabar taip niekas nebedaro, t. y. nieko veltui neatiduoda. Tokiems atsakiau, jog gal ateis laikas, ir darys. Gal aš būsiu padariusi pradžią? Daugelis dėkoja: artimieji, kaimynai, kiti žmonės, asmeniškai padėkojo klebonas Laimonas Nedveckas“, – aiškina ir paatvirauja, kad dar gerokai prieš šį apsisprendimą bendruomenėje buvo kilusi mintis surinkti pinigų ir išpirkti minėtąjį žemės sklypą. Tačiau, jei ir būtų siūlę išpirkti, ji pinigų nebūtų ėmusi: „Iš valstybės būčiau paėmusi, iš žmonių – ne.“

Ieškojo išeities

Skaitytojams primename, kad Kriaunų kapinių plėtra buvo numatyta kitoje pusėje (ploto pakraščiai jau apsodinti eglaitėmis), tačiau ten šlapia ir vandeninga vieta. Todėl bendruomenė ir iniciatyvinė grupė nusprendė kitaip: rinko parašus, kreipėsi į rajono vadovus, Seimo narius ir ieškojo išeičių, kad mirusiųjų netektų laidoti vandeningame plote. Specialistai siūlė jį melioruoti, buvo abejingi bendruomenės pasiūlymui kapines plėsti kalnelyje, mat jis – privačioje žemėje. Tačiau, J. Jočienei sutikus žemę atiduoti visuomenės reikmėms, kriauniškių siekiai, ko gero, išsipildys.