Nėra nieko geriau už gimtinę. Ar tikrai? Šią mintį kaip neginčytiną tiesą pripažins tik brandaus amžiaus žmogus, kai nugyventi metai ir kasdienybės patyrimai ima vis dažniau grąžinti į pradžią, į vaikystę, į pirmuosius sąmoningai suvoktus gyvenimo įspūdžius. O kai taip kalba jaunas žmogus, jau įdomu ir neįprasta. Kokios patirtys kalba jo lūpomis?
Pradžia padaryta
„Niekada nebuvo kilusi mintis išvažiuoti, emigruoti, svetur dirbti ir užsidirbti. Nesibaidau kaimo, jame augau, nuo mažens padėdavau tėvams. Kam man reikėtų belstis kažin kur?“ – taip kalba jaunasis ūkininkas Justinas Mikalauskas iš Panemunėlio seniūnijos. Ir priduria, kad kuria namus, nusipirko vienkiemį prie upės netoli tėviškės, šią vasarą sukūrė šeimą. Taigi pradžia padaryta.
Pasirinko jis inžinieriaus mechaniko specialybę, kad žemės ūkyje dirbant praverstų. Jaunesnis brolis bus geodezininkas, dar mokosi, irgi prie žemės, prie gamtos arti. „Miestas tik trumpam nuvažiuoti, o gyventi reikia kaime, čia ramu, jauku, įprasta“, – įsitikinęs Justinas.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Laimingi tėvai turėdami tokį sūnų. Sėkmės.