blank

Kodėl mes turim būt prancūziški senjorai?

Kai pasakau, kad rašysim apie jį rubrikoje „Kaip gyveni senjore?“, švelniai, kaip tik jis moka, pasipiktina: „Nekenčiu šito žodžio.“ Ir nuginkluoja. Pakeičiam tą rubriką ir su kolegomis aptariam, gal net visam, nes ji „naftalinu kvepia“. Kitą rytą M. Rastenis dar atvirauja pasižiūrėjęs žodynan. Pasiaiškino, kad iš prancūzų kalbos tas „senjoras“, reiškia pirmaujantį ir darbingą. „Kodėl mes turim būti prancūziški senjorai? Nepatinka, nepatinka, nepatinka“, – mažu vaiku apsimeta rašinio herojus. „Aš juk gaunu pensiją. Ir gerai jaučiuosi būdamas pensininku“, – sako ir dar prideda, kad nesąmonė ir klišė yra ir „išlydim į užtarnautą poilsį“, primena laidotuves. Su lituanistu dar pasiginčiju – „kodėl feisbuke šiandien parašė „ne visi“ kaip vieną žodį? Argi ne klaida?“

Sakiau ir sakysiu – Mingaila Rastenis – tobulas mokytojas, nes jis neapsimeta. Jaučiu, kaip ašarą atvirai braukia žiūrėdamas į jaunystės nuotrauką, kurioje jis su žmona Irena ir trimis sūnumis. Apie gimtąjį Narutiškį Utenos rajone, jo medžius gali kalbėt valandą (nors prieš pokalbį perspėjo, kad ilgai kalbėti trukdys sveikata). Bet jo saviironija tuoj pat atkuria tikrumo harmoniją. „Nelabai man su tom technologijom paprasta. Mačiau, kad klaida, bet tingėjau grįžt taisyti. Kas neišmano, atrodys, kad taip turi būti, o kas žino, supras, kad netyčia“, – jaučiu, kaip anapus telefono šypsosi pašnekovas.

„Nekarpyk kilometrų“

Ar jaučiasi jaunas? „Aš ? Man dar tik septyniasdešimt vieneri. Tai nėra senatvė. Bet viską sujaukia sveikata. Per dešimt mėnesių trys operacijos – tulžies pūslė, stuburas, gerklų vėžys. Dabar viskas susitvarkė, bet  kuriam laikui dabar svarbu pasaugoti balsą, nedainuoti“, – pasakoja šiandienos rūpesčius. Ir su siaubu balse prisimena tai, ką išgyveno prieš stuburo operaciją, kai vaikai jį nešdavo liftan. Todėl dabar labai bijo skausmo. Nenorėdamas pasiduoti, per dieną kartais nueina keturis penkis ar net septynis kilometrus. „Einu lazdele pasiramsčiuodamas nuo suolelio iki suolelio ir kalbuosi su savo koja. Ji sako „neisiu“, o aš sakau – „eisi“. Mes ir susitariam. Marcijonas (buvęs Juodupės gimnazijos direktorius – aut. past.) sakydavo „nekarpykit minučių“. Niekad ir nekarpydavau, nevėluodavau į pamoką ir iš kitų reikalaudavau. Taip ir savo kojai šiandien paaiškinu – „nekarpyk kilometrų“, – sako Mingaila. Jam lengviau, kai pakeliui keikia sovietinį bordiūrą, kai pasikalba su nelygiu šaligatviu, su raiša varna, kuri nušokusi nuo šaligatvio vaikšto. Nuvažiuoja ir iki Kudirkos aikštės. Pagiria Kudirką. Kartą užsigeidė čia nusifotografuoti. Tamsios rasės vyrui padavė telefoną ir paprašė pagalbos. Mums kalbantis pagalvoja, kad galėjo ir neatgauti to telefono, bet jis žmonėmis pasitiki, nors kitiems ir nepataria. Nuo Kudirkos aikštės prospektu Mingaila eina iki Žemaitės. Ten irgi  paburnoja: „Gerai čia tave pasodino, bet kodėl žolėm apleido? Tik vis tiek tu esi bobelė iš kaimo, tai gal ir gerai.“

„Dabar nebent Mantui paaiškinu“

Šiandien Rasteniai gyvena Viršuliškėse, Irenos Rastenienės mamos bute. Atsikraustė iš Juodupės prieš šešerius metus. Sako, jog buvo ir sudėtinga, ir ne. Sudėtinga, nes keturiasdešimt dveji metai praėjo dėstant Juodupės vaikams lietuvių kalbą ir literatūrą. Juodupės gimnazija – jo pirmoji ir paskutinė darbo vieta. Bet iš kitos pusės žvelgiant, visi vaikai – Mantas, Martynas ir Šarūnas – gyvena Vilniuje. Norisi būti arčiau jų. Ir M. Rastenis laimingas, kad jie į užsienį nepabėgo. Vienas – karatė treneris, kitas individualia veikla užsiima, trečias dirba Krašto apsaugos ministerijoj. Kai gyveno Juodupėje, tėtis net labiau nei mama mėgdavo pamokyti savo sūnus, vis paburbėdavo, kaip reikia gyventi, išgyvendavo, jei laiku negrįžta, skambindavo, kada grįš, rūpindavosi, ar tinkamai elgiasi, gal paneles turi. Kai pirmą kartą važiavom pas Rastenius namo Juodupėn, buto duris atidarė savim pasitikintis karatistas Martynas. „Man šešiolika“, – ištiesė ranką. „Man trisdešimt šeši“, – atsakiau.

Ar ir dabar vaikus gyvenimo moko? „Dabar nebent Mantui paaiškinu, nes jis priima mano burbėjimą. O trijų anūkų juo labiau nieko nemokau. Ankstesniais laikais vaikai klausdavo, kur senelis, kur močiutė. O dabar matau, kad jie turi savo pasaulį – telefonus, planšetes“, – pasikeitusia realybe nesistebi M. Rastenis.

Kompensuoja, ką praradęs

Prieš porą mėnesių Mingailos senas telefonas nebeatlaikė. Tada sūnūs jam nupirko išmanųjį ir „padarė“ tėčiui feisbuką. „Kai jo neturėjau, skaičiau daugiau“, – juokiasi pensininkas lituanistas (dabar skaito Živilės Kropaitės knygą apie pačią fainiausią pasaulyje močiutę), nors iš pradžių gynėsi, kad feisbukas ne jam. „Bet dabar aš patenkintas. Kompensuoju tai, ką esu praradęs. Aš ir „Akcentus“ laikraščiui parašydavau, ir iš jų mane daug kas pažindavo, iš tos gražios nuotraukėlės laikraštyje“, – prisimena su nostalgija. Būdavo, Juodupėj keliasi, ruošiasi, tvarkingai apsirengia, beveik visuomet su švarku, ir eina į mokyklą kas rytą. Ir staiga nieko neliko. Todėl feisbukas šiandien jam atgaiva. „Aš vėl sugrįžtu prie rašymo, atrandu fotografo Čepulio klaidžiojimus iš gamtos. Labai daug draugų siūlosi. Negaliu atsisakyti priimti į draugus feisbuke buvusių mokinių, nors ir pastebiu, kad jie mūsų nesupranta. Bet su daug įdomių žmonių bendrauju – profesoriumi Tamošaičiu, jo žmona rašytoja, su leidėju Kaziela, su „Dialogo“ redaktore Tervidyte“, – vardija M. Rastenis.

„Ir po mirties būsiu mokytojas“

Mingaila įsitikinęs kad, yra trys svarbiausios profesijos – kunigas, daktaras, mokytojas. Net ir kapuose, anot pašnekovo, niekas nesako, kad „jis buvo statybininkas“, o kad mokytojas ar daktaras buvo – sako. Mokytojų dieną, kuri jau netrukus, Mingaila skutasi, rišasi kaklaraištį. Tai jam yra šventė, nors nebedirba. „Net po mirties būsiu mokytojas“, – sako. Ir labai domisi švietimo reikalais. „Ypač kas kalbos, literatūros link, kas man tikrai įaugo, ko neįmanoma išmesti. Kalbino mus su Irena eiti dirbti ir į Vilniaus mokyklas. O Irena sako, kad ji jau atidirbo, kad gali gyvent be mokyklos. Lanko Trečiojo amžiaus universitetą, dainuoja, deklamuoja, labai gyvybinga, prie daugiabučio prižiūri gėles. Stebisi tik, kad praeinantys kaimynai giria, sako „ šaunuolė“, tik padėti nepasisiūlo“, – apie žmoną pasakoja pašnekovas.

Kai klausiu, ką galvoja apie dabartinius mokinius, jaunąją kartą, atsakymas panašus į buvusį prieš dvidešimt metų pavėsinėje prie Juodupės gimnazijos, kai kalbėjomės apie jo pirmąją poezijos knygą. „Aš tau pasakysiu, kad jaunimas yra geras. Esu sugriuvęs. Pribėga būtent jaunas žmogus. Sakau jam, aš turiu savo sistemą – atsikelsiu. Sėdžiu ant suoliuko, mąstau, liūdesy paskendęs. Prieina jauna mergina, klausia, ar jums bloga?“ – kaip visuomet šviesių spalvų gyvenime ir jaunuose žmonėse ieško Mingaila.

Prieš išjungdama telefoną, pasakau jam, kad „myliu“. Vėliau dar skambina dėl nuotraukų. Padarom išvadą, kad nei nuotolis, nei tai, kad nebendravom kurį laiką, nieko nepakeitė.

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Jurgis
Jurgis
2022 30 rugsėjo 8:23

Gerai, Reda, parašei.

Rekomenduojami video: