Daugiau kaip 40 metų rokiškėnų vaikus gydžiusi pediatrė Janina Dirsienė švenčia 80-metį.
Ilgametė Rokiškio rajono ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja pediatrė J. Dirsienė nemano, kad ilgas žmogaus amžius yra toks nuopelnas, apie kurį verta viešai pasakoti kaip didelę ir vertingą patirtį. Žmogus gyvena tiek, kiek likimo ir Dievo duota. Ir gyvenimo prisiminimai iškalbingi yra tik tam, kuris visa tai patyrė. Kitiems – tai tik tolima istorija, praeitis, kurią sunku ir įsivaizduoti. Nes nenuspalvinta jausmų…
„Ar jums patinka ruduo? Aš nemėgstu, visada nerimauju. Tada vežė į Sibirą, bijojau dėl artimųjų. Buvau išvykusi mokytis toli nuo gimtinės tuometiniame Žeimių valsčiuje, o susisiekti sunku, be mobiliųjų telefonų gyvenom. Išvežė daug žmonių, pažįstamų ir kaimynų. Senelis iš mamos pusės mirė Sibire, tėvelio giminėje buvo stiprių ūkininkų, daugelis neišvengė tos baisios lemties. Baimė dėl artimųjų išliko visam gyvenimui“, – toks visai nežiemiškas mūsų pašnekesio nuklydimas į tolimą vaikystę ir jaunystę.
Posūkis
O medicinos pasirinkimą kas nulėmė, iš nerimo kilęs troškimas kuo nors padėti, sustiprinti pagalbos reikalingąjį?
Anot pašnekovės, ji buvusi gera mokinė, stipri matematikė, patiko medicina, todėl įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. Ruošėsi būti chirurgė, juokauja, visai be jokios baimės išoperavusi šuniui apendicitą… Bet išvažiavo į Rokiškį, tapo vaikų gydytoja. Kodėl toks posūkis?
„Kaip merginoms nutinka? Ištekėjau, vyras gavo paskyrimą į Rokiškio mašinų gamyklą. O vietos ligoninei reikėjo vaikų gydytojo. Atvažiavau. Tada jauni specialistai irgi vengdavo rajonų, aš gal po dešimties metų buvau pirma tokia entuziastė, pralaužiau ledus“, – prisimena pašnekovė.
Ligoninėje tuo laiku dirbo bene 12 gydytojų, dar keli buvo Obeliuose ir Pandėlyje. Lovų tebuvę apie 100, o ir tas tik su išlygomis taip pavadinti galima.
„Trūkdavo lovų, suveždavo ligoniukus užleistus, dažnai nusilpusius. Tada mamos kartu su savo mažyliais nebuvo guldomos. Sustumdavom taburetes, paklodavom čiužinius ir guldydavom. Nebuvo vaistų, ligoninė pati išlaikė vaistinę, skubiai pagamindavo tam kartui, kas būtina. Silpna buvo intensyvioji terapija. Nebuvo greitosios pagalbos transporto, turėjom tokius sunkvežimius su „būdomis“. Buvo septintasis dešimtmetis, skurdas. Dabarties žmogui tai sunkiai suvokiama“, – apie savo profesinį gyvenimą gydytoja kalba laisviau ir atviriau.
Vėliau situacija gerėjo, pasikeitė ir gydymo įstaigų materialinės sąlygos, ir aplinka, ir gydytojai tobulėjo. J. Dirsienė skyriaus vedėjos pareigas ėjo net 38 metus. Tą laiką pašnekovė prisimena buvus sklidiną nuolatinio mokymosi, įtampos, didžiulės atsakomybės.
Kitaip ir būti negalėjo, mažųjų pacientų gydymas – itin sunki sritis. Anot gydytojos, asmeninio gyvenimo tikras medikas neturi, jis visada gyvena ir išgyvena dėl to, kas jo skyriuje vyksta, yra nuo jo priklausomas.
„Nebuvo mano gyvenime nei Velykų, nei Kalėdų, jeigu turėdavau sunkių ligoniukų, neišeidavau namo, kol mažyliams nepagerėdavo. Namiškiai žinojo, kad grįšiu, kai galėsiu, 2 ar 3 val. nakties. Neturėjau laiko pamatyti ir kaip mūsų du sūnūs užaugo…“ – pasakojo pašnekovė.
Anot patyrusios pediatrės, ne tik ji tokia atsidavusi savos profesijos pasiryžėlė, daugelis medikų ir slaugytojų taip gyvena, taip dirba, su savo medicinos sesutėmis ji sako ir dabar į žvalgybą galėtų drąsiai eiti…
Prisiminimai
Gal tik kelis kartus iš santūrios pašnekovės lūpų išsprūdo žodis „meilė“. Ne sentimentaliai, ne dirbtinai. Liga, sako, jau yra skriauda, visada reikia mylėti tą, kuris jos ištiktas…
Ilgokai kalbėjomės su J. Dirsiene, vartėm nuotraukų albumus, kur vaikai, marčios, keturi anūkai, vyras, jo neteko prieš 13 metų. Perskaitėm jos bajorystės dokumentus, apie tai, sakė, nebūtina rašyti, padėkos raštus, Lietuvos pediatrų draugijos garbės narės, aukščiausiosios profesinės kategorijos pažymėjimus. Visa tai – iš praeities. O kas dabar?
Daugelį rokiškėnų kartų gydžiusi J. Dirsienė dabar tiesiog gyvena, laukia artimųjų, sūnų, anūkų, kasdien eina pasivaikščioti. Visur pasiimdama savo gyvenimo prisiminimus. Tokie žmonės nebūna vieniši.
