Kai Lietuvos „valstiečių-žaliųjų“ bei jiems prijaučiančiųjų „chebra“ iš visų kampų kokius du mėnesius visomis progomis viešojoje erdvėje murma mantrą apie socialiai orientuotą 2018 m. biudžetą, „mes pirmieji“, „mes taisome buvusiųjų klaidas“, „nustokite tuščiai kritikuoti“, „mes padarysime visiems teisingus mokesčius“, nori nenori šis švokštimas smegenis ima veikti.
Jei ne sveikas protas, vis primenantis, kad nuo mantrų, užkeikimų Lietuvos politikoje niekas niekada nesikeitė, prapultum, žmogau. Eitum prie Seimo LVŽS prašyti, kad sudarytų ne tik teisingą biudžetą, bet ir padalintų ledų (vos ne brūkštelėjau „nuodų“).
Dar viena sveiko proto ir gilesnės atminties privilegija – priminti, kad po saldžių pažadų švokštimo patalu yra būtinai paslėptas koks nors įstatymdavystės frankenšteinas, priversiantis sugrįžti į tikrovę.
Taip. Šią savaitę kaip tik tapo galutinai aiškus esminis LŽVS viršininko ėjimas šaške: saujelė „bonbonkių“ – vaiko pinigai, pajamų mokesčių progresyvumas, 10 proc. didesni asignavimai tiems, dar 10 proc. – aniems. Ir net mokesčiai ūkininkams, kurių jie paskutiniais metais mokėjo tarifais šalia niekinės ribos… Ir tada teologės Agnės Širinskienės ir politologo Mindaugo Puidoko, anot Seimo narės Aušros Maldeikienės, rankomis – tikrasis mėšlo gabalas – „žemės nusidėvėjimo kompensavimas ją įsigijusiems ūkininkams“.
Esą galimybė per 20 metų susigrąžinti išlaidas už pirktą žemę, kaip už nusidėvinčią darbo priemonę.
Iš tikrųjų, Lietuvos politikai išradingi. Du fundamentalūs „atradimai“ ekonomikos srityje per 27 nepriklausomybės metus. 1996–2000 metų Seimo kadencijoje žemė tapo kilnojamuoju turtu (verta Nobelio ekonomikos premijos), dabar – dar ir susidėvinčiu turtu, kurį reikia kompensuoti, įskaičiuojant į pagrindinių gamybos priemonių amortizavimą (dar vienas „nobelis“, ne kitaip). Šias abrakadabras išvertus į žmonišką kalbą, išeitų, kad, priėmus tokias pataisas, vienas Seime ant laktų tupinčių ūkininkų, mokesčių ekspertės Rūtos Bilkštytės vertinimu, būtų gavęs apie 20 tūkst. Eur mokestinės naudos kasmet ateinančiais 20 metų. Konservatorius Andrius Kubilius, gana korektiškais netiesioginiais (vidutiniais) žemės kainų duomenimis remdamasis, suskaičiavo, kad p. Ramūno Karbauskio gauta būsima nauda iš šio įstatymo siektų beveik 14 mln. Eur. Užtektų ir Seimo kadencijai, ir ilgiems metams po to.
Iš valstybės reikia vogti apvaliais milijonais. Šimtais tegul kniaukia kokios kildišienės bei į jas panašios. Lygis ir braiberių (kyšininkų) kalibras ne tas. Ir vėl „vsio zakonno“ (liet. „viskas teisėta“).
Mintis ta, kad ne tik savo rinkėjus, bet ir visą visuomenę šita valdanti Seime „šobla“ laiko „pusdurniais“. Tačiau neįvertina, kad Seime yra bjaurioji Maldeikienė, arogantiškoji Šimonytė, dar keletas ekspertų už parlamento ribų ir dar žurnalistai šį bei tą pastebi. Todėl šį kartą neišdegė. Galiu tik įtarti, kokį įspūdį ši iniciatyva padarė tiems, kurie pamažu kraunasi lagaminus, skaičiuoja, kiek, būdami emigracijoje, privalės susimokėti privalomojo PSD. Jeigu mėginate tą leksiką įsivaizduoti ir jūs, tai jūsų galvoje dabar turėtų skambėti itin bjaurių, kartais ne itin lietuviškų žodžių kakofonija.
Tačiau šį precedentą verta prisiminti visiems. Imuniteto lygiu. Jeigu LVŽS su savo melagiais partneriais iš socialdemokratų-bebrų frakcijos žada jus apipilti gerovės valstybės vertu auksu, akylai stebėkite, nes jie tuo pat metu mėgina apipilti save – kai pamatysite, išgirsite, ieškokite kėdės, nes slidžioje gatvėje galite plumptelėti. Jei iš valdžios gavote porciją dvi ledų ar „bonbonkių“, galima įtarti, kad kažkam teko ne tai, o labai konkretūs milijonai. Ir apie tai neturėsite ko paklausti. Nes tokiais epizodais vyriausieji Seime bendriniai karbauskiai savaitei kitai dingsta iš akiračio. Dėl to, kad niekas neturėtų galimybės net prisiartinti.
Na, šį kartą jie susigėdo savo įžūlumo (tikėkimės), tą įstatymo pataisą atsiėmė, tačiau turėti iliuzijų, esą vėliau nebandys įstatymais prastumti sau kuo didesnės asmeninės naudos, kvailybė. Ypač, jeigu savo reitingus ligi paskutinių kadencijos metų nuvarys po „plintusais“, tai kiš visokias tokias iniciatyvas remdamiesi tikslu, kad jiems išėjus iš Seimo dar ir anūkams užtektų. Ir tiems, kurie šiuo metu Ispanijoje gyvena.
Su tuo, ką čia buvo siekiama nudirbti, parlamentarų algų klausimas – daug paprastesnis. Tačiau pasiklausius seimūnų godų beigi raudų, kaip jiems sunku (čia kalbame apie 2 500 Eur į rankas), tenka ir sumuštinius tarnybon pietų neštis, kilo eretinė mintis. Gal Seimo nario algos vidurkis galėtų būti laikomas tokia riba, ligi kurios galioja mokesčių lengvatos, kita vertus, virš to lygio galėtų prasidėti visų mokesčių tarifų progresija, manipuliacijos neapmokestinamuoju minimumu ir t. t.
Pamatei ašarojantį seimūną, pajunti jam draugišką solidarumą, pasiūlai švarią nosinaitę ašarėlėms nubraukt. Ir pamiršti savo godas, nebekreipi dėmesio prisimindamas, ką valgė tavo vaikai pusryčių ir kad jų darbužiai jau pusmetį nebuvo atnaujinti.
Rytas Staselis
