Reda Kiselytė
puodelis

Informacijos priemonėse netrūksta prognozių, kokie bus 2017-ieji. Lūžta nuo prognozių interneto svetainės, informuojančios, ko mums tikėtis iš Raudonojo gaidžio metų… Kiti gilinasi į Sabos karalienės Mikaldos pranašysčių subtilybes… Dėl skonio ir intelekto nesiginčijama, kaip teigė rašytojas, kraštotyrininkas, „Kaišiadorių aidų“ redaktorius Jonas Laurinavičius: „Pagal Jurgį ir pažintys.“

Aš išminties ieškau poeto, publicisto, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio leidinyje „Baltoji knyga“. Tai Lietuvos šviesuolių mintys apie šalies ateitį. „Baltosios knygos“ autorius Lietuvos šviesuoliams užduoda klausimą: „Kokią Lietuvą jie norėtų matyti po šimto metų?“ Sklaidydama leidinio puslapius, atsitiktinai atverčiau tuos, kuriuose užfiksuotos jau iškeliavusių į amžinybę žmonių mintys. Gal tokia lemtis…

Knyga išleista 2008 m. Prozininkė, poetė, dailininkė, keliautoja Jurga Ivanauskaitė teigė: „Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausia turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums iš pačių istorinio laiko gelmių perduota.“ Įsigilinę į šią mintį, perkratome savo gyvenimą… Ar mes mokame išsaugoti tai, kas mums perduota? Iškyla daug klausimų…O kaip tos vertybės atrodys dar po šimto metų?

Filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir politikas Leonidas Donskis buvo griežtos nuomonės apie Lietuvos ateitį: „…greičiau įsileisti jaunus žmones į priešakines pozicijas, dehierarchizuoti institucijų valdymą ir be jokių sentimentų politiniais ir teisiniais instrumentais ardyti uždaras grupes – politines, administracines bei akademines klikas, sabotuojančias permainas ir neleidžiančias Lietuvai atsinaujinti.“ Manau, kad nė vienas mąstantis žmogus negali paneigti šios minties…

Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Elena Nijolė Bukelienė aštriu žvilgsniu matė Lietuvos problemas: „Nejaugi Lietuvoje nėra mokslininkų, ekonominės politikos strategų, kurie galėtų sukurti perspektyvų strateginį valstybės vystymosi planą, jau šiandien subalansuoti laukinio kapitalizmo iškreiptą užmokesčio už darbą sistemą? Reikia ne žodžių, o radikalių valdžios veiksmų. Kas trečias žmogus turi palikti Lietuvą. Vadinasi, po šimto metų mūsų tiesiog nebebus.“

Mintys išsakytos prieš aštuonerius metus… Šiandien situacija pasikeitusi, bet dar labiau ne į gerąją pusę… Toks realybės paveikslas.

Su „Gimtojo…“ skaitytojais negaliu nepasidalinti ir dar viena mintimi. Perskaičiau žinomo šalies kompozitoriaus šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio brolio Algirdo Martinaičio mintis apie Lietuvą. Pamąstymai neišdyla iš atminties. Gerbiamas kompozitorius teigia, kad „… šiandien „liaudies balsui“ garsiakalbiai Lietuvoje yra išjungti…“ Kartais atrodo, kad tie garsiakalbiai išjungti daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Taip ir riedame į pakalnę…

Šio amžiaus žmogus visai kitaip žiūri į pasaulį, į vertybes. Jis ieškantis, tobulėjantis, kuriantis, rizikuojantis… Vyresnės kartos žmonėms tai sunkiai suvokiama, o kartais net beprotiškai skaudu… Anksčiau žmogus būdavo vertinamas pagal pasiekimus. Dabar priešingai. Prioritetu tapo grožis, asmeninio gyvenimo viešinimas, pažintys ir, svarbiausia, pinigų kiekis… Tokie šių dienų lietuvio standartai.

Lietuva, lietuvis, lietuvybė… Šiandien apie tai kalbėti nepopuliaru, tiesiog nemadinga… Jau pradinių klasių moksleivių vadovėliuose surandame daugiau užsienio autorių kūrinių negu lietuvių, tad apie kokią lietuvybę kalbėti? Ką pasėjame, tą ir pjauname… Tik tokio nebrandaus derliaus kažkaip nelabai norime vartoti… Jį analizuojame, kritikuojame ir visai be reikalo. Tai mūsų visų sukurtas produktas.

2017-ieji – Lietuvių kalbos kultūros metai, o nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. visoje Lietuvoje ir užsienyje jau antri metai organizuojami renginiai, skirti lietuvių kalbos sklaidai šalyje ir užsienyje, siekiant atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą visuomenei. Tad platūs dirvonai mūsų visų išradingumui ir kūrybiškumui išlaisvinti, ugdant gimtąją kalbą. Bendraudama su gimnazistais, skelbdama jiems apie Kalbos kultūros metus, patariau įgyvendinti labai primityvų darbelį – įprasti nesikeikti rusiškai, tai jau bus pirmas gražus žingsnis savajam tautiškumui išsaugoti.

Psichologai pataria visuose gyvenimo reiškiniuose įžvelgti kuo daugiau pozityvių spalvų. Kai mažametis pakelia nuo žemės šiukšlę ir ją įmeta į šiukšlių dėžę, mes teigiame, kad jis jau atliko „žygdarbį“, kai pradinukas vaikaitis keikiasi rusiškai, kad nedergtų giminės gero vardo, močiutė jam duoda du eurus (žaidimo taisyklės galioja tik girdint močiutei), taip atžala tampa „geriete“, o jeigu dar sportuoja ar šiaip turi kokį pomėgį, tuomet jau tituluojamas žvaigžde, žvaigždūnu…

Tos „žvaigždės“ kuria mūsų ateitį. Tik gaila, kad realybėje jos šviečia ne visada šviesiomis spalvomis. Prasmingesnės vertybės gyvena kukliųjų širdyse ir protuose…

Šiandien veši abejingumas ir nesikišimas į gyvenimo reiškinius. Kaip toje istorijoje: „Mažas berniukas sėdi parke ant suoliuko ir žiaumoja vieną saldainį po kito. Po šešių saldainių ant priešais esančio suoliuko sėdintis vyriškis sako:

– Sūneli, valgyti tiek daug saldainių kenksminga. Sugadinsi dantis, būsi storas.

– O mano senelis išgyveno iki 106 metų!

– Ir ką, jis valgydavo po šešis saldainius per dieną?

– Ne, jis nelindo ne į savo reikalus.“

Įvairialypis mūsų gyvenimas… Kartais užmirštame savuosius reikalus, maloniau sprendžiame kitų problemas. Arba priešingai… Ir su tokia gyvenimo filosofija pėdiname per gyvenimą…

 

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Mika Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Mika
Mika

Šaunuolių be nuopelno karta.Dulkes nuvalo – šaunuolė, šuniuką prižiūri – stebuklas ne vaikas. Paveiksliuką sukraigaliojo – talentas. Ar nepadėdamas ruošoje, nesirūpindamas savo gyvūnėliu, nepiešdamas būtų tiesiog paprastas vaikas ir nieko čia tokio?