blank
R. Keliuotytės nuotr.

„Kaip pats sakau, esu žmonių vaikas. Vaikystėje, kai patarnaudavau bažnyčioje, visos močiutės mane lepino dėmesiu ir saldainiais. Man tai labai patiko. Ir niekuomet nestokojau žmonių dėmesio. Tokia charizma esu apdovanotas, kad lengvai susidraugauju ir bendrauju. Labai vertinu šią dovaną, nors kartais mėgstu pabūti ir vienas“, – sako kunigas Ernestas, pasvarstydamas, kad galbūt taip yra todėl, kad kūdikystėje nepatyrė motinos meilės – ji jo išsižadėjo. Gal kaip kompensaciją Dievas atsiuntė daugybę meilės iš kitų.

„Ir Rokiškyje daugybę tos meilės ir dėmesio jaučiu, o klebonas Eimantas tapo beveik tėvu ar gal vyresniuoju broliu. Už jo pečių jaučiuosi kaip už skydo ir labai norėčiau, kad tarnystė Rokiškyje dar greit nesibaigtų. Čia man kol kas geriausia vieta. Bet Panevėžio vyskupas nuspręs, kada ir kur toliau“, – prisipažįsta kunigas Ernestas.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: