Ežerų įvairovė
Ežero gyvavimo ciklas aprėpia ne tik jo susidarymą, bet ir senėjimą bei išnykimą. Lietuvoje daugiausia yra ledyninės kilmės ežerų. Toks ežeras yra Dusia. Dar yra rininių, arba kitaip dubakloninių, ežerų. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Šiai grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Kita grupė – termokarstiniai ežerai, kai po smėliu palaidoti ištirpo ledo blokai, o tose vietose įdubo žemė ir užsipildė vandeniu. Šiuo metu natūraliai gali formuotis mažesni ežeriukai: karstiniu būdu (Biržų, Pasvalio rajone), iškasus karjerus, ir kai upeliai atkerta savo buvusius vingius ir susidaro senvagės.
Pelkėjimas – natūralus procesas
Ežero virtimas pelke – natūralus procesas. Jį sukelia dvejopos priežastys: natūralus ežero senėjimas ir žmogaus veikla.
Ką tik susiformavę ežerai būna labai švarūs, vanduo dažniausiai turi labai mažai mastinių medžiagų, todėl bendras rūšių biomasės kiekis yra menkas. Laikui bėgant kaupiasi įvairios, vandenyje ištirpusios cheminės medžiagos, todėl visų gyvų organizmų kiekis didėja, dumblo sluoksnis storėja, rūšinė sudėtis kinta, nes išgyventi gali tik prie aplinkos prisitaikiusios rūšys. Kai ežeras nebegali perdirbti tos energijos, dalis augalų ir kitų ežere gyvenančių organizmų virsta durpėmis – prasideda perėjimas į pelkinę fazę.
Tuomet keičiasi sąlygos – terpė rūgštėja ir lieka labai mažai rūšių, kurios prisitaiko prie kintančių sąlygų. Vandens augalų Lietuvos floroje yra apie 120, o prisitaikiusių augti pelkėje – apie 240. Todėl natūraliai ežerui pelkėjant, gamtinė įvairovė jame netgi auga. Kai ežero terpė darosi dar rūgštingesnė, tuomet rūšių jau mažėja.
Pelkėjimas lemia ir žuvų rūšių pasikeitimą. Žuvų rūšių mažėjimas yra daugiau nerštaviečių nykimo ir mitybinės bazės nuskurdimo problema. Ją sukelia ežero užterštumas, ypač kai įsivyrauja dumbliai, sukeliantys vandens žydėjimą.
Kai pelkėjimas prasideda dėl taršos, tuomet sutrikdoma ežero ekosistemos pusiausvyra. Procesas, kai ežeras pelkėja ne dėl natūralaus senėjimo, vadinamas eutrofikacija. Specialistai teigia, kad ją sukelia cheminių medžiagų, nuotekų patekimas į vandenį, ūkinė veikla. Natūraliomis sąlygomis pelkėjimo procesas vyksta ne vieną tūkstantį metų, tačiau pastaruoju metu visame pasaulyje pastebimas kokius 10 kartų greitesnis nenatūralus ežerų pelkėjimas, kada įsikiša žmogus.
Tačiau yra būdas, kaip galima išgelbėti nuolatos teršiamus ir baigiančius ne natūraliai užpelkėti ežerus. Aplinkos apsaugos agentūra kartu su mokslininkais vykdo tyrimus, kuriais nustatoma Lietuvos ežerų būklė. Jeigu nustatoma, kad ežeras užpelkėjęs dėl žmogaus veiklos, jis valomas.
Rokiškio krašto ežerų būklė
Kebli situacija su mūsų rajono Obelių ežeru. Viena jo pelkėjimo ir dumblėjimo priežasčių yra ta, kad į jį ilgą laiką buvo leidžiamos Obelių spirito varyklos nuotekos, vandens likę metras ar pusantro. „Negalima teigti, jog dėl pelkėjimo kalti dabartiniai varyklos valymo įrengimai. Ji gyvuoja ilgus metus. Jau sovietmečiu joje veikė valymo įrengimai, kitas klausimas – kiek efektyviai jie valė. Manau, kad dabar situacija su nuotekomis normali, o pavasarį įvykusi avarija, kada į ežerą pateko neišvalytų nuotekų, yra momentinė ir lemiamos įtakos nedaro“, – situaciją komentavo savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darutis Krivas, pridurdamas, jog dabar viso ežero valymas galėtų kainuoti apie 10 mln eurų ar net daugiau.
Sovietiniais laikais žemsiurbėmis buvo valoma dalis (prie upelio intako) Rokiškėlio ežero. Tačiau D. Krivas teigė, jog neefektyvu valyti tik dalį vandens telkinio.
Apžvelgdamas ežerų padėtį rajone specialistas sakė, kad juos išvalius sumažėja tik dumblo sluoksnis, o augmenija toliau veši. Norint išsaugoti vandens telkinius, būtina skirti pastovias investicijas, be to, reikalingi žemės plotai pašalintam dumblui sandėliuoti. Tai ypač keblu dabar, kai dauguma žemės plotų – privačiose rankose.
Tačiau ne visus ežerus galima valyti net ir turint pakankamai lėšų ir pajėgumų. Mūsų rajone esantis Čedaso ežeras yra draustinio teritorijoje, tad jame tokia veikla negalima.
Ką galima padaryti?
Lietuvoje neturime tokios ežerų valymo sistemos, kuri nekenktų ekosistemai. Svarstoma apie naujas technologijas: plaukiojančias užuolaidas, žemsiurbes, bet pas mus nėra ir ežerų valymo rinkos.
Šalyje tyvuliuoja apie 6 tūkstančiai įvairaus dydžio ežerų, 1500 dirbtinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis nei pusė hektaro. Iš jų – 32 proc. per artimiausius metus gali užpelkėti ar visai išnykti. Ką galime padaryti? Visų pirma pasirūpinti, kad jų nepasiektų cheminė tarša ir nuotekos.
