Kas šiandien svarbiausia Nijolei Šniokienei?

„Nijole, reikia pagalbos“, – nežinau, kiek šimtų kartų su kolegomis prašėme „ko nors iš archyvų“, „kažko su kraštiečiais“, dokumentą „iš požemių iškasti jau šiandien“. Nebūtume gal tiek išnaudoję, bet jaučiam – padėti mums jai nėra prievolė. Tiesiog bendras reikalas.

Nors nedarbingumų neturėjusi, tačiau paradoksas – karjera muziejuje baigėsi kojos lūžiu darbo vietoje ir kelių mėnesių kelionėmis po ligonines ir reabilitacijas. Pergyvenusi ne vieną valdžią, pasibaigus kadencijai, ji nuo liepos išeina iš darbo. Nors įtariu, kad nėra laiminga dėl tokios situacijos, sako, kad širdis jai neskauda. „Man tik svarbu teisingai, su dviguba apsauga, viską perduoti naujam vadovui, kad nebūčiau įtraukta į korumpuotų asmenų sąrašą“, – juokauja Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė. Iš savo vadovų ligos laikotarpiu ji sulaukė vienintelės žinios – kad jos paskutinė darbo diena birželio 30-oji. Kodėl nedalyvavo konkurse? Ką galvoja apie politikus, penkis kartus skirtingai balsavusius dėl Rokiškio turizmo centro statuso? Koks tolesnis gyvenimo planas? Apie viską su „šviesą nešančia ir ja tikinčia“ Nijole.

Esmė

„Džiaugiuosi turėdamas progą pasveikinti žmogų, labai stiprų, nusipelniusį Lietuvos kultūrai, daugiau kaip 40 metų atidavusį Rokiškio kraštui, įstaigai, tapusiai garsia ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, įstaigai, kuri prikelia legendas – Krošinskių, Tyzenhauzų. Šio žmogaus dėka miestas tapo lankomas turistų, mūsų paveldu besidominčių žmonių.

Apdovanosiu ją pačiu garbingiausiu Lietuvos kultūros ženklu – aukso žvaigžde „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jūs iš tiesų nešate šviesą, ir ta šviesa spinduliuoja nuo Jūsų, ir uždegate kitus geriems darbams puoselėjant savo kraštą ir Lietuvą“, – tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis į šiuos žodžius prieš keletą metų sudėjo esmę, o Nijolės akyse tada mačiau ašaras. Ta esmė buvo užtvirtinta begale apdovanojimų, vienas jų turėjo būti įteiktas per muziejaus devyniasdešimtmetį –  „Tyzenhauzų“ statulėlė už ilgametį paveldo saugojimą ir puoselėjimą.

Tų metų tarsi nebuvę?

Tiesa, N. Šniokienės ceremonijoje nebuvo. O ir naujai skelbiamame konkurse į direktoriaus vietą ji nedalyvauja, nors galėjo. „Niekas nei žodžiu, nei raštu nepasakė, kad gal savo darbe man reikia kažką keisti. Sužinojau tik tada, kai konkursas jau buvo paskelbtas, nors mano darbdaviai galėjo pratęsti kadenciją. Kaip gali eiti į konkursą, jei niekas nė žodžio, nors mano darbo įvertinimai visuomet buvo geri arba labai geri. Lyg ir viskas suprantama, tačiau jaučiuosi taip, tarsi tų metų  nebuvę. Aš darbdavio vietoje taip nesielgčiau. Pati turiu kolektyvą. Ar myli, ar nemyli – taip negražu“, – atvira direktorė.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“