V. Bičiūnaitės nuotr.

Susirinkusieji į edukacinės dienos užsiėmimus įsikūrė jaukiame bendruomenės namų kiemelyje. Vietinės moterys   Zita Maldūnienė ir Veronika Siniauskienė  iš pinto krepšio traukdamos  ąsotėlius ir valgius pasakojo, kokį lauknešėlį šeimininkės suruošdavo šienpjoviams.  Jame būdavo pusryčiai ir pietūs. Pagrindiniu valgiu buvęs sūris, sviestas, lašiniai (dešrų iki šienapjūtės nebelikdavę) su svogūnų laiškais ir, žinoma, duona. Atsigaivindavo vyrai rauginta sula, ubagyne („čiupka“).  Lauknešėlyje rasdavo vietą šaukštai ir peilis duonai raikyti. Kad maisto likučiai nesugestų, pavalgę pakabindavo lauknešėlį pavėsyje, po medžiu arba vežimu.

V. Siniauskienė prisiminė vaikystę: pjovėjai iš namų išeidavo apie 4 val. ryto, mama jiems prikepdavo blynų su spirgais ir liepdavo, kad dukros nuneštų. Jos pradalgius išdaužydavo, sukraudavo į kupetas, kitądien išpurtydavo, dar pavartydavo, antrąkart sunešdavo į kupetas ir tik trečią dieną šienas būdavo vežamas namo. Pasak moterų, šienapjūtę žmonės laikydavo bene lengviausiu darbu dėl to, kad ji būdavo vasaros gražume. Šie darbai neapsieidavo be dainų, o padaryti grėblį mokėdavo 16-17 metų jaunuoliai.

Daugiau – antradienio „Gimtajame…“

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie