Istorinė atmintis grindžiama tų pačių dėsnių visuma, kurios jungia šeimos ar valstybės gyvavimą.
Gebėjimas telktis lemtingais istoriniais lūžiais vertinamas kaip aukščiausias vidinio ar kolektyvinio suvokimo ir savimonės taškas, išsaugojant asmeninę, šeimos, valstybės savastį kartų tęstinumui.
Lemtingu Lietuvai Atgimimo laikotarpiu, kai laisvės kelias į nepriklausomybę vyko Dainuojančios revoliucijos pagrindu, „Gastautos“ folkloro ansamblis ir jos vadovai sąmoningai ir pilietiškai atliko šią pareigą – kartu vesti tautą.
Kartu su „Gastauta“ tūkstantinė Rokiškio krašto žmonių minia 1988 m. rugsėjo 9 d. šalia tuometinių Rokiškio kultūros rūmų pirmą kartą giedojo „Tautišką giesmę“, pirmą kartą kartu vyko į Červonką (Latvija) pagerbti ten palaidotų karių savanorių, kartu vedė tautą į Baltijos kelią. Artimos rokiškėnams dainos iš „Gastautos“ dalyvių lūpų skambėjo 1991 m. sausio 13-osios naktį prie parlamento rūmų Vilniuje.
„Gastautos“ folkloro ansamblio fenomeną Rokiškio kraštui, Lietuvai laisvės kovų istorijos atžvilgiu vertinu kaip išlikusį nepriklausomybės paminklą Rokiškio miesto aikštėje ar kraštietės partizanės Dianos Glemžaitės-Bulovienės kūrybą.
Poetas, bardas Albertas Antanavičius savo kūrybos rinktinėje „Bunkerių paukščiai, arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“ rašė:
Bet greičiau šuliny užvirs vanduo
Ar rytmečio rasa vėsi,
Man, broli, numirt lengviau nei išduot
Tai, kuo gyvenom daug metų visi.
Apie tai turime byloti savo ainiams…
Nieko ten siaubingo nejautėm. Buvo pakilimas ir besiartinančios pergalės (arba…) pojūtis.Aišku, prie Parlamento kojos truputį virpėjo……
Malonu prisiminti
Malonu prisimint
Prisiminimai. Gražu. Nuostabu. Aš per miesto šventę, vietoj siaubo filmų visa tai norėčiau matyti, filmą su nuotraukomis, (jei nebuvo filmuota).