Gimtasis Rokiškis Aktualijos Istorijos atplaišų recidyvai

Istorijos atplaišų recidyvai

253
0
bangenis

Rūta Vanagaitė – rašytoja, kultūrininkė, viešosios komunikacijos specialistė, praėjus metams po audrą sukėlusios savo knygos „Mūsiškiai“ pasirodymo, sukėlė naują nuomonių ir diskusijų audrą. Ji paskelbė tarp išlikusių sovietinio KGB dokumentų atradusi liudijančių, esą vienas pokario partizanų judėjimo vadų generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957) – joks didvyris. Esą greičiau – išdavikas, senokai bendravęs su sovietų represinėmis struktūromis.

Jei prieš metus dėl knygos turinio kilo labai prieštaringų nuomonių ir diskusijų – vieni sveikino autorę, nepabijojusią kalbinti tuos mūsų tautos sūnus ir dukras, kurie dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo laikais ar buvo jų tiesioginiai liudininkai, kiti žėrė kritiką – esą p. Vanagaitė atsispyrė nuo KGB tardymo dokumentų. Suprask, „visiems žinoma“, kaip sovietų represinė struktūra juos kurpė, už kokį „teisingumą“ kovojo, tai dabar socialiniuose tinkluose prasidėjo laisvanoriška akcija „Aš esu Vanagas“, kurios ryškiai išreikšta intencija – neleisim prašalaičiams dergti Lietuvos pokario didvyrių.

Nesiimu spėlioti, ar p. Vanagaitė jau pasigailėjo savo viešo pareiškimo. Sutikčiau su teigiančiaisiais, kad jai būti skandalo sukelto dėmesio centre patinka. Bent jau labai panašu. Nes, pvz., šiais metais Baltarusijoje, jei neklystu, Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič organizuotame renginyje ji tiesiog laidė užuominas, kad po knygos „Svetimi“ pasirodymo Lietuvoje jai tapo nebesaugu. Sekdamas tuos pranešimus, teisybę sakant, laukiau, kada jau bus pasiprašyta politinio prieglobsčio Baltarusijoje ar Rusijoje. Tačiau ne. Nors buvo akivaizdu, kad tų pareiškimų laukusi ir juos skelbusi žiniasklaida Lietuvos žydų likimu Holokausto metu domėjosi tik antraeiliškai. Daug labiau ją domino potencialus sąžinės kalinys Lietuvoje de facto p. Vanagaitės asmenyje. Šį vaidmenį ji suvaidino puikiai.

Tačiau šia proga dar norėčiau sugrįžti prie savo teiginio „visiems žinoma“, kurį uždariau į kabutes. Prieš keletą mėnesių vienas lietuvių išeivis, sugrįžęs į Lietuvą prieš keletą metų, – Darius Udrys socialiniuose tinkluose suabejojo, ar kai kurių pokario partizanų veiksmų šios dienos kontekste ir pagal tarptautinės teisės normas negalėtume traktuoti kaip terorizmo. Ponui Udriui ši vieša abejonė kainavo šūdo kibirėlį ant galvos (perfrazuojant rašytoją a. a. Ričardą Gavelį) žiniasklaidoje ir pareigas VšĮ „Go Vilnius“, iš kur jis buvo išėstas Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus dėl esą nepatenkintų lūkesčių ir veiklos rezultatų. Šūdo kibirėlį p. Udriui ant galvos išpylė tie, kuriems „viskas žinoma“. Ir niekam neįdomi buvo, tarkime, prof. Justino Žilinsko iš Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto replika apie tai, kad p. Udrio abejonė yra visiškai logiška beigi teisėta, nes dabartinės tarptautinės teisės normos lietuvių pokario rezistentus, jų veiklą vertinti yra labai nepalankios. Pono Žilinsko požiūris buvo beveik niekam neįdomus, nes konjunktūriškai neteisingas. Neatitinkantis Lietuvos vyraujančio naratyvo.

Tai tik vienas pavyzdys, kuris anaiptol neatsako į klausimą: „O ką mes iš tikrųjų žinome?“ Ką žinome apie A. Ramanauską-Vanagą? Ką žinome apie Kazį Škirpą, ką žinome apie generolą Vėtrą? Ką žinome apie Laikinąją vyriausybę 1941 m.? Pagaliau, ką žinome apie Rainių tragediją 1941 m.?

Mėgindami atsakyti į šiuos klausimus neabejotinai susidursime su keliomis problemomis. Viena vertus, diduma šaltinių, kuriais galėtume remtis ieškodami atsakymų, yra okupantų – nacių ir sovietų – remta, gražinta ir klastota lektūra. Ligi šiol nesama politinės valios iš esmės ištirti nacių vykdyto ir įkvėpto Holokausto segmentą prieš Lietuvos ir Lietuvoje buvusius žydus iš kitų Europos šalių.

Prieš keletą metų viename vokiškame žurnale paskelbus kelis tūkstančius galimų žudynių vykdytojų Lietuvoje pavardžių, buvo pasiekta, kad tasai sąrašėlis dingtų, kol bus ištirtas Genocido centro Vilniuje. Ar jau patikrino? Ar jau paskelbė? Neteko girdėti.

Kartais tokiomis aplinkybėmis galvon šauna mintis, kad iš tikrųjų Lietuvai reikia ne 1918 m. Nepriklausomybės Akto originalo, o geriausių šalies istorikų šturmo įvairių šalių ir Lietuvos archyvuose, kad būtų surasti dokumentai, reikšmingos citatos, įsakymai pagal vyraujantį naratyvą itin garbingų istorinių personažų. Visa tai reikėtų paskelbti viešai, kaip chrestomatiją.

Ne tik mokykloms, bet mums visiems. Ir tada p. Vanagaitė neturės išskirtinės privilegijos archyvuose čiupti kontroversišką popierių ir jį eksploatuoti savo populiarumui. Tada galėsime naudoti argumentą – „visiems žinoma“, nes dabar be naratyvo niekas nieko nežino.

Dar šiame kontekste vis prisimenu dabar jau anapilin išėjusią savo močiutę, kuri spėjo perskaityti keletą oficialių knygelių apie pokario įvykius. Pasakyti, kad tos knygelės jos neįkvėpė, tai nepasakyti nieko.

Rytas Staselis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie